Iš kelionių  po Savęs (Ašašai)

II. Vaikšto po mišką žmogus  

  Prasidėjo...
  Tačiau stop: ar reikia taip – prasidėjo?
  Laikas tiksi, šliaužia, eina, bėga, lekia, šuoliuoja  – lyg nieko neatsitikę, kas rodytų ypatingesnį planetos žmogaus gyvenimą. Ir anksčiau taip, taigi visaip, kai nedaug žinai, kas kur kaip nutinka, o juo labiau –  kas nutiks. Tačiau yra dalykų, kurie čia pat, panosėje, ir dar arčiau – jie savyje, Savęsp(i), o neišgirsti, kad tokie jie yra. Net ir tuomet, kai jie  gastrolėmis, pilnatimi reiškiasi. Įsigeria į kraują,  kvėpavimą, į smegenis, o atrodo tylu, ramu. Tik pamatęs pasekmes atsimeni, kad ir tyloje per trumpą laiką žmogus pražyla.
  Tai, kas prasidėjo ir jau suspėjau įvardinti kaip „Poe poterėliu“, nebuvo nei pavėluota, nei paankstinta. Pajauta žinojo, pranašavo, kuždėjo ruošė mane pasirengti  dar vienam žmogaus būties tarpsniui, tačiau  toks pasirengimas reiškėsi tik  laukimu – atrodė, kad kažką specialiai tvarkyti savyje man nereikia. Tai panašu į kvėpavimą – kvėpuoji ir nežinai, nes užsimiršęs esi, kad  kvėpuoji, o atsiminus irgi nežinai – ir net nerūpi – ką įkvepi. 
  – Ką tu apie tai pasakysi, mielasis? – paglostęs dešinės rankos Didįjį pirštą, mintimis tariau  jam. Jis dažniausiai žinojo, ką man atsakyti, nes būtent  ant jo vyniojau aštunto dešimtmečio laiką.
– Laukiu, kada greičiau būsiu užlenktas.
– Lauki?.
– Bent nereikės galvoti, spėlioti, prognozuoti kas dar atsitiks. Taip, Pranuci, laukiu.
Slinko į pabaigą devinti dešimtmečio metai.
– Dar meteliai ir būsiu užlenktas. Būsiu įveiktas, –girdžiu jį. – Ant dvejų delnų aštuoni dešimtmečiai eilutėje suguldyti. Pažiūrėjus, nors šauk, filmuok ir dėk  į paveikslėlį. Taip gražiai pagyventa. Ir tik  retas supras, koks tai didžiulis, nereikalingas  balastas. Tik retas...
  – Kai visas Savęsp per vieną dieną įskausta, o  prieš akis paregi aštuonis dešimtmečius  suguldytus... taip , Didysis, taip, aš suprantu tave. 
Tačiau jeigu man netgi nepasisektų tavęs užlenkti ir negalėsiu atskaičiuoti aštuntąjį dešimtmetį, atsimink ir žinok, kad vis tiek esu tau dėkingas. Visą šį dešimtmetį gyvenu kaip pensininkas. Nelengva tautai tiek laiko tokį senjorą išpenėti. Oi, nelengva. Ir sušukuoti, ir nuprausti, ir drabužį paduoti reikia. Už tokius kaštus galima būtų tanką nusipirkti šalies nepriklausomybei ginti.
  – Tanko gal – ne. Velnioniškai brangus, bet vieną  tankistą metus laiko geriau blogiau užlaikyti, ko gero, įmanoma.  Tačiau, et, apie ką čia mes? Gyvenkim,  Pranuci. Beje,  irgi nelabai suvokiau apie kokį Niekų valdovą  pagiedojusios Poe su Pro. Man netgi vardas negirdėtas: Niekų valdovas!.. Pasirodo, kad ir toks yra.
  – Jos dar grįš. Abi grįš. Pratęs kalbą. O kad pradėjusios ją, greit nutilo, tai irgi yra tai, ko iš gyvenimo panašiai kaip ir iš dainos žodžio neišmesi. Taip jau sumanyta – reikia, kad  žmogus pats suprastų, kas vyksta jame. Ir ši, neva, ramybės pauzė, kurią dabar turime, tam ir palikta, Didysis piršte.
  – Neva,  ramybės  pauzė.  Kodėl neva?
  – Todėl, kad tokioje  ramybėje nuovargio atsiranda  daugiau negu visą dieną kapojant malkas. Atsimeni?

Niekų valdove, 
pasakas gražiai  seki...

  Kas jis, a? Na sakyk gi, Didysis Piršte, kas jis? Į ką konkrečiai šitaip nusitaikiusios rodo Poe ir Pro? Bandau visaip suprasti, bet turbūt šitaip mįslingai pasakyta gerai  apmąsčius reikalą kad, surinkęs paskutinius drąsos likučius, sugebėčiau neprievartaujamas, savanoriškai pats save įvardinti kaip tokį. Nors nė vienos pasakas nepasekęs. O  jos? Kad ir  Pro.  Skolinasi žodžius iš Poe ir panašiai  kaip gailestingoji motina:

Kažin ar kada
aš pasakysiu tau netgi ne Žodį, o žodelį,
kuris galėtų sopuliu užkrist tave,
Niekų valdovą.

  – Jeigu taip, Pranuci, kalbama apie tave, tai jos labai  gerbia, galbūt, net myli. Manau, kad  dėl  to verta  nepaisyti peršamo Niekų valdovo titulo.  Priimk ir džiaukis, – pasakė  Didysis, ir, žinoma, būtų geriau, jeigu savo nuomonę būtų baigusios iškalbėti, nereikėtų spėlioti, kodėl  jos  taip,  bet – ne, taip nepanorėjusios. Tačiau  supranti, – tarė toliau Didysis, – kad aš čia gal juokauju. Panašiai kaip ir tu, rodydamas į  kelmą.
  – Kelmą? – suklusau.
  – Užmarštis žmogaus nepuošia, bet, kaip  suprantu, tavo vargai dėl jos baigti. O kalbu aš apie štai ką:

Vaikšto po mišką žmogus.
Jeigu aš, tai tokio niekuomet nežinojau.
Prieina prie kelmo, prisėda
ir juokias abu, kad... kelmai,
kad  kažkam dar po kojomis
kažkam akyse pasimaišo.

Vargiai kada čia valdovas ateis
bet norėtų kelmai,
kad pasaką sekant
neatrodytų žodyje baikštūs –
karalienę sutikę, jie ir patys
lig žemės, lig padų grakščiai nusilenks,
bet karaliui – o niekad! o niekad!

  – Gera  man su tavimi. O iš anksčiau parašyta:
  Nelabai įsivaizduoju, kad aštuntą dešimtmetį (o ir visus aštuonis), galėčiau praleisti prasmingiau, negu atsitikę, nors skolų sąskaitos – vis į mane, į mane. Ir šiandieną – vis į mane, į mane... Jos  nesiliauja, neatslūgsta, o priekaištai irgi vis už tą patį, tą patį: girdi, kodėl nepranokau savęs tokio, kurį prisimenu ar žinau buvus nuo 1939 metų penktojo sekmadienio (sausio 29 dienos). 

Komentarai:
Luiza Šarlotė 
Liko metai ir keturi mėnesiai... Tikiuosi, kad Pranucis omeny turėjo ne tik savo Jubiliejų, bet ir šios naujos knygos išleidimą, pristatymą, kurio nekantriai laukia skaitytojai, o ištikimosios palydovės Poe ir Pro ruošiasi ir puošiasi šiai šventei.  5

Iš „Kelionių po Savęsp“(Ašašai)

IV. Pa... pa... pamąstymai 

Jau niekur neskubu,
Peizažai patys į mane ateina.
Visokie jie –
vieni dar vis prieš veidrodį dabinasi,
norėdami gražiau pabūti,
kiti nepaiso, kaip sukris kam į akis.

Savęsp šalie,  džiaugiuosi,
kad į nieką neištirpus,
apibrėžtim raiškiau įsiterpi į sielą,
net jei erdvė tuščia,
ji vis dėlto būtis, būtybė, ji  – yra.
Ir jau nesopa, kai kažkas,
parodęs į mane,
tapšnoja kaip Niekų valdovą.
Galbūt taip reiškiasi dvasia –
regėjimu šventybė neįteisinta.
   Apie ką aš čia?
   Neiškart suvokiu, kad „Niekų valdovo“ sąvoka dar neužsifiksavo mano atmintyje, dar ji palaida, nepririšta ir  neatrodo, kad kažkam atsirado  poreikis sukonstruoti ją iš pajautų, atsiradusių  bendraujat su manimi, bet žinau, atsimenu ir neužmirštu, kad ją pirmą kartą savo  „poterėlyje“  iškalbėjusios Poe su  Pro. Kodėl? Kam  joms tai prireikė? Įtikėjau, kad papoteriavę juo, specialiai  paliko man laiką, Niekų valdovo sąvoką pačiam pripildyti turiniu arba  bent pamąstyti apie tai. Laikas užtrunka, o nė viena, nė kita nepasirodo  į  akis. Matyt, suvokia, kad toks darbas ne iš  lengvų. Tačiau negi jos mano, kad  man jau nėra  ką  daugiau veikti. Negi jos mano, kad ir  neužbaigtiems darbams jų realizavimui duotas laikas jau išseko. Juos taip pat jau reikia peržegnoti: buvo kiek buvo ir... amen. Kryželis.  Juos irgi  reikia palikti. Ir argi reikia dėl to nusiminti,  jeigu dar sutari su  protu?  Vis tik kalba ne apie   kiškio juoką, o apie Žmogaus gyvenimo aštuntą dešimtmetį, kuris, beje, irgi jau prišliaužęs prie pabaigos..
  Girdi, Didysis?
  Didysis girdi. Neatrodo, kad tokie dalykai jam naujiena. Tačiau aš  jau žinau, kad  jis savotiškas – kalbėk,  mąstyk, daryk, kaip supranti. Jis rodo  į  tave  kaip  savo laiką. Tiksliau  gal, rodo, kaip savo laikrodį – tiksėk. Tačiau gali ir netiksėti, bet kaip netiksėsi, jeigu taip tave gaminusių meistrų  užprogramuota?  Nors vėlgi...

  Pats žodis „pamąstymas“ kurį laiką mano burnai buvo labai sunkus, jį ištarti pavykdavo tik iš kelinto karto. Taip, kaip regite jį parašytą, įvardijant šį raštų žiupsnelį: pa... pa... pa... pamąstymai.  Vengdavau nepaklusnų žodį tarti viešumoje, tačiau nuo savęs nepasislėpsi. Su šio žodžio tarsena grūmiausi atkakliai, netgi vardan būsimos pergalės įtikėjęs, kad gebu padaryti gerokai daugiau, netgi tai, kas neįtikėtina. Pavyzdžiui, parašyti knygą.
   Dabar jau sunku prisiminti, kokiam pirštui priklauso dešimtmetis, kai išmokau „pamąstymą“ tarti be broko. Tačiau žinau, kad tuomet savo gyvenimo dešimtmečiams skaičiuoti dar pakakę vienos, taigi kairės rankos pirštų. Šaukiau juos, kaip ir dabar, lotyniškais vardais, kur Mažylis įvardintas kaip Diditus Minimus, kiti keturi – Bevardis, Didysis, Smilius ir  Nykštys vėlgi atitinkamai – Anularius, Medius, Index ir Pollx. Taip atrodė reikšmingiau, turtingiau, o vėliau pasirodė, kad ir patogiau.  Pagal piršto vardą žinai, kokios rankos tarnybai jis pašauktas. Pagaliau ir orientuotis viso savo  gyvenimo  dešimtmečiuose  irgi paprasčiau. Tačiau išmokus be broko ištarti burnai neįtikusį žodį „pamąstymas“, didesnis, daugiau jėgų  reikalaujantys atkaklumas atlėgo. Ryžtas parašyti knygą blėso, geso, kol  vieną kartą, paglostęs Didįjį, išgirdau:
  – Girdėjai, vėl bara. Nesuprasi, ar vyras, ar moteriškė. O gal abu iš vienos personos, tačiau bara, kaip suprantu,  už tą  patį – kad esi senas. Visa kita man ne taip svarbu.
– Mat kaip užgiedojai! Nagi padėk ir man, Didysis. Ir aš pagiedosiu. Maniau, kad jau užmišęs šią dainą. O dabar...
   Ir netrukus išgirdom, kaip mudviejų balsai suvirpo,  subangavo. Tai nelinksma daina, neskubi. Tačiau lig tol netgi nežinojau, kad galiu ją atsiminti.

Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus,
Nepaliki žilvičių vienų,
Be tavęs vakarai bus nuobodūs...

  Pradžioje maniau, kad aiktelėsime kelias eilutes ir nutilsime, bet – ne. Po pirmo posmo atsirado antras, po  antro – trečias ir štai paskutinis:

Išėjai graudžiai topoliams šlamant,
Vėjui žarstant geltonus lapus.
Atsigręžęs matei verkiant mamą,
Nežinojai, kur vėjai nupūs.

– Hmm. Sunku patikėti, kad tai paskutinis posmas, –  mintyse girdėjau šiugždesį. Labai nepanašu, labai, kad taip gali būti. Labiau tikėtina, kad  užmiršęs ar neišmokęs visos dainos.
  Ilgai dar laikiau Didįjį pirštą, apkabinęs kairės rankos  sauja ir atrodė, kad esu ten, kur savasties susikaupė daugiausia. Tačiau ir vėl: kas ji, taigi savastis? Kaip ją atidžiau patyrinėt, kaip paskanauti? Toks dalykas veidrodyje nesimato, ant dantų irgi neužšoka. Jis, matyt, kažkur savijautoje. O kai  girdžiu, kad žodis „savastis“  jau pasenęs ir siūloma juo iškalbamas prasmes studijuoti per žodį  „nuosavybė“ kaip jo pakaitalą, darosi skaudu, kaip žiūrint į  ištuštėjusius kaimus, į tuščius, seniai žmogaus akių nemačiusius langų stiklus ir kažkas viduje šąla, ledėja. Atrodo, kad šalčiu, ledu, įšalu stengiasi SAVASTIS užkonservuoti savyje sukauptas prasmes, būdama įsitikinusi, kad vėliau ar anksčiau, bet atsiras dvasinis poreikis turėti  ją kaip modelį žmogaus pilnačiai nutapyti, kad ji tokiam reikalui labiausiai išnokusi, labiausiai tobula.
  Man ji kaip sankaupa visokio savęs per visus aštuonis dešimtmečius, – suvokiu mintyse, tačiau to nepakako, reikėjo juos balsu pakartoti, o tuomet jau ir burna prasižiojo. O Didysis pirštas vėlgi nebuvo tuščias, nebuvo  abejingas.
  – Kaip tai atsitiko, Pranuci? Regisi, jog mudu iš  tikrųjų, kad ir netyčia, bet padainavome. Ar reikėjo? Va taip  ir atsiranda nepatenkinti: gal jis, vyras, gal ji, moteriškė, gal vienoje personoje abu – po ilgesnio  tylėjimo, bet dar neatslūgus  grauduliui, pakalbėjo jis
  – Gera daina,– atsiliepė Diditus Minimus, (kairės  rankos Mažylis).
  –  Ir teisinga, – bet aš kalbu apie tekstą, o ne jo dainavimą,– atsiliepė Anularius. (kairės rankos Bevardis). –
   Virpesys prabėgo ir kitais pirštais. Ar buvo kada  taip? Tikriausiai, kad buvo, tačiau kamantinėti atmintį  dabar nebuvo laiko, nei patogu. O Anularius taip:
  – Priežastis akivaizdi: ne toje laiko erdvėje ji padainuota, kad pelnytų aplodismentų. Tai mano su  Diditus Minimus laikas, tai laikas, kai tau, dzieduli, dar ir dvidešimt nebuvo. Negi neatsimeni, kaip atrodei anuomet ją dainuodamas. Ir nereikėtų nepaisyti, kad šiliniai ją dažniau vadino ne daina, o giesme, kad  jie ne dainavo ją, o giedojo. Nors tokių giesmių į bažnyčią irgi nenešė.

Neišeik, neišeik iš kolchozo,
Nepaliki nepjautų rugių,
Bulvės nekastos, avižos byra
Už darbadienius nėra grūdų.

  Dabar jau mano rankų  pirštai buvo sunerti. Lyg ir  nebuvo jokios prasmės tai daryti, bet giminė be Niekų valdovo pastangų susirinko į krūvą ir matant tokį vaizdą, jau nepasakysi, kad kairė  nežino ką daro dešinė. Arba priešingai. Žino. Ir abiejų rankų  kiekvienas  pirštas žino, ką daro kiti pirštai. Na, o Niekų valdovas?
  Jis gieda. Ir laukia aplodismentų. Fu, kaip nesmagu. Koks ne kaip vaizdelis! Tačiau taip tik atrodo, nes jam dar ir skauda.
  Tokie mano pamąstymai netrukdė girdėti, ką sako Anularius ir netgi, ką vienas kitam pašnabžda kiti  pirštai. Nesunkiai suvokiau, kad jie gerokai anksčiau sužinoję, kad kažkur, kaip giliame pogrindyje, rinktiniai  meistrai kaldina Niekų valdovo karūną.
  Kam  ji atiteks?
  – Ar supranti, dzieduli, apie ką kalbu?– iš savo valdų, savo dešimtmečio klausia Anularius, kai man  dar ir dvidešimties nėra. – Giedojai, kad tave kur,  nepaisydamas, kad su klausa nesutari.  Kad tik kuo  garsiau,  kuo  garsiau. Gerklės pakako, kad  per visą  Šilinių kraštą girdėtųsi. Varnas Golius bijojo būti danguje. Vidinis taip pat meldėsi visiems šventiesiems , kad greičiau susiprotėtum, susitupėtum, Bet – ne! Visur pilna tavęs tokio:
  Neišeik, neišeik iš kolchozo...
  Taip tada. O  dabar, kai  baigiu vynioti aštuntąjį,  dešimtmeti? Kai ir kolchozų  nelikę? Kaip atrodau  dabar? Nagi,  nagi  – kaip? Ir kai atrodė, kad  nėra  ką  išgirsti,  tik sienas, girdžius, kaip už jų girgžtelėjo kiemo varteliai, o netrukus priešpriešais  sustojo nuo savęs  nusikratantis miglas žmogus. Nepasakysi, kad jo išvaizda  raiški, dar vis miglotas, bet jis  yra, jis  realus, jis paduoda  man laiškelį.
  – Tai tau ,Pranuci, – sako jis, o kilstelėjęs gitarą: – perskaityk, –  paprašė. – Čia  viskas parašyta.  Trumpai drūtai.
   Perskaičiau  ir  buvo  taip, kaip jis sakė: buvo parašyta trumpai drūtai.

„ Man visai patiko Jūsų memuarai.
Siunčiu Jums dainininką, kuris kažkada dainuodavo Laisvės alėjos gale. Kai laiko turėdavau, paklausydavau.
– Tikiuosi, ir jūs mielai  paklausysite, nes laiko, regis, turite – tuoj pat atsiliepė Laisvės alėjos galo dainininkas. – Dėkoti nereikia, – šyptelėjo.
   Dėkoti  nebuvo netgi kaip, reikėjo klausyti,  graudentis, atsiminti ir pagal išgalę  pa... pa...  pa.. mąstyti.:

Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus,
Nepaliki žilvičių žalių,
Be tavęs vakarai bus nuobodūs,
Be tavęs nebus sodžiuje dainų.

Tavo tėvo aplūžęs namelis
Liks našlaitis apleistas visų.
Vyšnių sodai, gegužy pabalę,
Vien ilgėsis tavųjų dainų.

Išėjai  tu  jau topoliams šlamant
Vėjui draskant nuo medžių lapus
Tarpduryje matei verkiant  mamą –
Nežinojai, ką vėjai atpūs.

Išėjai tu į didelį miestą
Kur tiek triukšmo, tiek  dramų skaudžių
Ir  manei savo kelią nutiesti
Tarp aukštųjų planetos žvaigždžių.

Jau naktis, jau vėlu... Lapai krenta.
Vos rusena anglis židiny,
Vieversėliai ir  motina  verkia –
Per vėlai, per vėlai pareini..

Tu sugrįši ilgai nebebuvęs
Vėjui draskant nuo medžių lapus
Neberasi brangiosios  motulės –
Mirė ji nesulaukus tavęs...

O  sakoma, kad žodžio iš dainos neišmesi. Kažin, ką  pasakytų  Pranas Gudaitis, - išgirdęs daina prabilusį savo eilėraštį. Vienoje burnoje neužsilaikė. Ėjo ir ėjo iš burnos į burną, daug  burnų perėjo, kol išnoko į  liaudies dainą,– pa... pa.. pa... pamąsčiau išklausęs netikėtai  atsiradusį  dainininką iš Laisvės alėjos galo...

Iš kelionių po Savęsp (Ašašai)

VI. Stipinas su marių ošimu 

  –Laukiau Pro su Poe, bet jos užtruko ir štai Dievas pasiuntė tave, Vidini.
  – Dievas? – šyptelėjo visų  kantriausias bičiulis, o pamąstęs, kad gal taip nereikėję, tuoj sakė: – Taip, taip, Pranuci, Dzievulis mestelėjo mane pas tave. Ir prašau, aš čia. Ir karietos nereikia.
– Nereikia? – pasidariau budresnis jo kalbamiems žodžiams. – Karietų daug, Vidini, tačiau ačiū visiems šventiesiems, kad nė viena jų negeba prilygti „Dženei“. Ji  pirmoji ir  jau  pradedu  abejoti, kad galėtų  sugrįžtoi. Čia jau ir vis šventieji nepadeda. 
  – Nepakeičiamoji? – vėl šyptelėjo.
  – Suprantu tave. Atrodo, kaip čia taip? Absurdiška manyti, kad geriausioji karieta jau seniai sumeistrauta, po jos gi – nė vienos tobulesnės. Tačiau girdi, matai, žinai, kad ji man visuomet tokia, kaip pasakyta mano žodyje. Ir dabar tokia kaip kažkada, kaip  tada.Tikiuosi, jog nepašauksi, kad meluoju.
  – Ne, nepašauksiu, kad meluoji, – ramiai atsiliepė jis ir tęsė: – bet pasakyti, kad supratimuosi atsitikę kažkas ne taip, kodėl – ne? Klysti irgi sąžininga, irgi jokia ne nuodė, kai įsitikinęs, kad darai tai, kas reikia daryti, kai atrodo, kad ir  pats Dievas budi prie tokių darbų. Todėl ir manau, kad šaukti apie tai neverta.
  – Buvo, kad mudu ir nešaukdamo vienas kitą gidėjome. O dabar? O dabar irgi,  Vidini, atsiradai labai laiku. Kaip kaškada, kaip tada. Aš pats net nebūčiau sugodojęs, kaip taip labai man reikalingas. Kažkas prasideda, ko ir vėl nežinau. Sakyk, ką pasakytum ar bent padūmotum, pamatęs mane su Niekų valdovo karūna ant galvos, – kalbėjau jam, sekdamas laikyseną. Vidinis ir vėl šyptelėjo, o aš pamąsčiau, kad gal per šį mudviejų nesimatymo laiką tokia jo šypsena prigijusi kaip įprotis. Ir tai pasirodė labai esminga – lyg žiebtuvėliu savo žodžiui, minčiai šviečia kelią pašnekesių kelionėse, kad neklaidinėtų, būtų šviesiau, bet šįsyk toks pamanymas suvėjavo, dvelktelėjo vėjelio gūsiu, sukrisdamas į mano ausis:
  – „Niekų valdove, pasakas gražiai seki“. Tu apie tai? – ne iškart patikėjau, kad tai Vidinis.
  Laikrodis pradėjo skaičiuoti tylos sekundes. Man atrodė, kad dar pats neįtikėjęs į tokį save, su karūna, o pasirodo, kad tolesnėse prieigose tokie dalykai jau žinomi.
  Laikrodis dar vis skaičiuoja tylos sekundes, kol vėl išgirsta Vidinį:
  – Ar manai, kad pasakysiu bent žodelį,
  kuris galėtų sopuliu užkrist tave,
  Niekų valdovą.
  Tai vos ne lašas į lašą iš to paties šaltinio, kuriuo mane girdė Poe ir Pro. Vidiniui tariau:
  – Ką tik kalbėjau, kad seniai nesimatę. Labiau panašu, kad netgi išsiskyrę nebuvome. Kalbi kaip iš Poe poterėlio. O ir poterėlis turbūt dar neįšventintas, į bažnyčią nenuneštas. Pirmą sykį jį iš Poe ir Pro išgirdau. O dabar girdžiu, kad ir tu iš jo samstai.
  Tiek pakalbėjęs vėl laukiau Vidinio šypsenėlės, bet ar pavėlavau laukti, ar jos ne buvo. Vidinis sukruto, sujudo, išlaisvino nuo diržo prisegtą dėklę, panašią į kardo makštį.
  – Gal pravers. Bent noriu, kad taip būtų, – sakė paduodama ją ir kalbėjo: – Aš, Pranuci, dar vis tikiu, kad tau pasiseks sugrįžti į karietą. Nežinau kodėl, tačiau tikiu. Na, o kol kas tavęs netrukdysiu, nes mums reikės rimtai pasikalbėti.
  – Vidini, kas trukdo?
  – Stipinas. Rato stipinas.
  Vidinis išėjo taip, kad ir durys negirgžtelėjo, o aš laikiau rankose išdrožtą karietos rato stipiną ir skaičiau ant jo lyg marių bangomis suputotą užrašą:

  Pasaulis kurti nebaigtas
  Ir Dievas irgi – ne,
  Kaip ir, žmogus, beje.

  Dabar jau ir tyla buvo kitokia. Joje ošė marios. Ir kiekvienoje jų ošimo natoje galėjau girdėti tai, ką girdėjau. Klausinėti ir galvoti, kodėl čia taip, laiko nebuvo. O įsiminti?
 
  Betgi, dzieduli, negi neatsimeni, ką tau reiškia Ašašai? O jeigu atsimeni, tai ar verta dėl to vargti, kad nuoširdžiai Aš pagarbini? Nebent nežinotum, kad esi kurtas pagal Dievo paveikslą.

  O ten jau matysim, kaip kas atrodo. Galbūt prie altoriaus ateisime kaip Pro ir Poe, o nuo jo sugrįšime, kaip ProEzija. Na, bet tik dievai žino, kada taip ir ar tikrai taip galėtų būti.

   aš tyčia žodį aš parašysiu mažosiomis. ar atsiras sveiko protelio žmonių šiam garbėtroškai parašysiančių vienetus. vieni marazmai senuk skaitant savąjį prisistatymą. ar yra dar žmogus tiek sugedęs kaip tu. Būtų užtekę pristatyti save taip:
AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ:..

  Ošia marios, ošia, ošia. Bet gyvenimas dėl po nepersikūnija į vienareikšmę pajautą. Ir man buvo smagu, kai prieš akis lyg savaime atsivertė dienoraštis, paliepdamas perskaityti jį taip, lyg žinočiau, kad vėliau nebus laiko jį redaguoti.
Perskaičiau:

Man žilos giesmės solidžiau atrodo.
Suėję į šventorių
prie bažnyčios laukia –
žino, kad giedos,
nors gal ne šiandien, ne rytoj...
Išmokau būti su jomis
ir nesakau, kad turint žvirblį saujoje,
sočiau negu turėtum jį
po dangų skraidantį.
Mat, ir altoriai juk
ne skrandžiams papenėti.

.                        

   Mažylio teritorijoje     
                 
  Tai jis, Vidinis, laikydamas karės rankos mano Mažylį, netikėtai jį užlenkė, prispaudė prie delno ir tarė:
  – Laikyk jį. Pranuci, laikyk. Jau vis tik vyras esi. Dešimt metų... O - cho - cho, kaip nemažai! – pakiliai pakalbėjo jis, o toliau jo balsas slūgo, bet nenusižemindamas, neprarasdamas įtaigos. Buvo aišku, kad bent jam, Vidiniui, tai, ką jis kalba, yra aktualu, prasminga ir verta, kad tai būtų žinoma. Todėl ir kalba, stengiasi, įtikinėja, kad paliudijęs apie dešimties metų didžiulį turtą galėtų įtaigiau liudyti apie dar didesnį. Kalbėjo taip:
  – Tačiau metai čia dar ne didžiausias turtas. Pats nepamatęs argi patikėčiau, kad tokią karališką pilį surentęs, sumūrijęs. Net nepagalvojau, kad taip galėtų būti. Ko tylėjai, a? Nemaniau, oi nemaniau, kad toks slapukas. Ne, ne, taip tikri draugai nesielgia. Betgi nebūtų protinga pasilikti ir pilyje, nepasidairius, kas už jos. O ten irgi, kaip žmonėse sako, ne gyvenimas, o pasaka.
  Pamaniau, kad Vidinis šįsyk juokauja. Įvairus jis: ir rimtas, ir nerimtas, ir supykęs, surūgęs, ir džiugus, besišypsantis, neretai taip pakalbantis, kad tuomet jis panašus į turgų, bet ir mokantis užsičiaupti, nutilt ir ilgai tylėti. Anas kartas toks, kad atrodė, kaip iš karalystės pargrįžęs. Tai irgi nestebino, tačiau buvo jautru, kad Vidinis visa tai kalbėjo rodydamas į kairės rankos mažąjį pirštą. Pirmą kartą jis taip ir pirmą kartą pajaučiau savyje kažkokį sąstingį, sukietėjimą kojose ir rankose – pasijaučiau, kad esu stipresnis.
  – Jau vis tik vyras esi, jau,– kelintą kartą kartojo, kuo giliau į smegenis įstrigdydamas tokį reikalo supratimą. Dabar lyg dairėsi iš pilies mūrų ir matė, ko negalėjo matyt, kad ir iki tolimiausių horizontų, bet burna atverta, akys įdėmios, skvarbios, o žodžiai apie Mažojo piršto karalystę vėlgi:
– Betgi čia ir visas karas sutilpęs l. Ne bet koks, o pasaulinis. Visas, Pranuci, – vėl keitė savo veido mimiką Vidinis. Tuomet dar nežinojau, kaip tokiais atvejais atrodo išminčiai. Tačiau gerokai vėliau, atverstoje knygoje pamatęs Senekos skulptūros nuotrauką, netikėtai pagalvojau: o velnias, kaip jie panašūs... Vidinis ir Seneka. Tačiau tai buvo tik užuomazga tokiai studijai atsirasti iki patikėjimo, kad toks jųdviejų panašumas neatsitiktinis. Specialiai vengiau dairytis kitų Senekos atvaizdų ir buvo smagu viršugalvyje, kad kažką labai panašaus matau būtent iš senovės, po kurią vaikščiojęs ar asilu jodinėjęs Jėzus Kristus.
  –Taigi Lucijus Anėjus Seneka, gimęs 4 mūsų eros metais, – kažkas pakušta ausyse, o jam atsiliepia:
  – Ar negeriau būtų, jeigu tartume: „Kristaus eros metais“?
  – Kam reikia suprasti – supras. Netgi pasistengs atsiminti, kad vienas gimė Ispanijos Kordoboje, o kitas...
  – Ačiū, ačiū. Nepersistenk. Apie kitą visos bažnyčios skambina.
  Ir savyje kalbantis išmokta jau ir šypsotis, ir pykti, bet dažniau rūpi suklusti ir išgirsti, kas jau girdėta, ir netgi ne kartą. Tąkart – prie padovanoto rato stipino – prisiminė Vidinis, kai jis, užsiėmęs mano kairės rankos mažiausiu pirštu, regis, tyrinėja, įžvalgo jį kaip pro galingą mikroskopą ir net nesistebiu, kad jis jam toks didelis. Jam jau pasidarė nesmagu, kad jį vadinome Mažyliu. O dangus viršugalvyje atkaklus, jis man neleidžia atsitraukti nuo atsiminimų. Išsitęsęs laikas susispaudžia kaip ištemtos armonikos dumplės, datos priartėja ir nejaučiau, kad taip užsiėmęs, tuščiai leidžiu laiką. Neskubu pareiti iš šeštadienio su 1949 metus sausio 29 dienos speigu ir giliai vienkiemį apkrėstu sniegu į Vilniaus miesto Balsius, į valdas senio, šliaužiojančio po aštuntą dešimtmetį. Ir nieko realesnio, regisi, nėra, kaip ten:

Balta balta kur dairais.
Ilgas pasakas mažiemus
seka pirkioj vakarais.

  Tačiau Vidinis pasakų nesekė, o man neatrodė, kad jos galėtų man rūpėti, kai iš neskubios, atrodytų, nesutelktos, nesuposmuotos Vidinio kalbos, iš atsiradusių savyje girdėjimų, pradėjau suvokti, kad yra neįsivaizduojamai didžių dalykų ne tik danguje, žiūrint į mažytę žvaigždę, bet jie yra ir čia pat, žvalgant mažą kairės rankos pirštą.
  – Užmiršk Mažąjį, kaip mažą, Pranuci. Dzievulis mažų dalykų netveria, – vėl Vidinis.
  – Nežinau, kas mano Mažylį tokiu sutvėrė, bet kad jis nedidelis, tai kas gi nemato. Nebent aklas.
– Dievo dalioje ir aklų nebūna. Va, pasidairyk, pasižiūrėk, kiek čia visa ko išbarstyta. Ir tai tik per dešimt metų. Net nežinau, kaip tai įvardinti. Čia netgi eilėraščių skeveldros, – prisilietęs Mažylio kalba Vidinis, bet turbūt žino, kad dėl to mano regėjimas nepagerės. Sako:
  – Nematai akimis? Na ir tfu! tfu! Bala jų nematė. (Atsiprašau). Protas, širdis, siela, intuicija žino, mato, Pranuci. Rink, glausk, lipink šitas skeveldras, konstruok ir pamatysi, kiek daug atsiras nuostabiausių dalyku. Bet, sakau – rink, lipdyk...
  – Matai gi, kad lipdau, Vidini. Pilnas kiemas senių besmegenių. O pasakas vis dėlto tegu bobutės seka, – pasakiau taip, jog atrodė, kad mažu ar piemeniu būdamas taip negebėčiau. Tai irgi reiškė, kad Vidinis ne iš piršo išlaužia: jau vis tik vyras esi. Jau.
  – Betgi ar tai pasakos? Žegnokis ir nevaryk Dievo į medį.
  – Kodėl apie tai anksčiau niekuomet negirdėjau? Kad ir iš tavęs, tamsta? – vėl jam labai rimtai. Kaip subrendęs vyras.
  Vidinis neskubėjo atsakyti. Veidu jo pačiuožinėjo jautrus šviesos šešėlis.
  – Laukiau tavęs, kada taip paklausi. Netgi iš anksto turiu sukurpęs atsakymą. Ne geriausias, labiau žvalgybinis, bet girdėk: Iš tiesų, Pranuci – kodėl? Ar ne todėl, kad nenorėjai girdėti. O gal atsitikę taip, kad žodis pas tave pro vieną ausį ateina, pro kita išeina. Tokiems dalykams ir ausys turi būti kaip bažnyčios.
  – Tokiems dalykams?
  – Būtent. Tačiau šiandieną mudviem talkina ir subatėlė, talkina šeštadienis. Va, pažiūrėk, koks mano portretas gavosi, kai susirinkau save iš skeveldrų, bandydamas pamatyti, kaip atrodau iš materijos.
  Žiūrėjau, bet  akys pasiliko  tuščios, bet  užtat  ausyse kaip muzikoje. Ten ir kūrėsi jo portretas. 

Išmėtytas esu
Kaip iš kulkosvaidžio barstytos kulkos.
Surinkt į vienetą jau, regis, neišeis.
Žiupsnelis – ten, prie Dievo,
Prie giesmių šventų.
Kitas su velniu
Lošia kortomis
Ir paskalauja gerklę degtine.
Išmėtytas.
Manęs visur po lašą, po minutę.
Antai, į Grįžulo Ratus įkritęs,
Dainuoju sau, gyvenančiam minty.
Poezijoje klūpau prie altoriaus
Ir meilės patale iliuzijom žavus.
Man gera, kad karys,
Kad vėliavas į pergales nešu,
Nepaisydamas kaip atrodo jų spalva.
Džiaugiuosi, kad svajonėmis
Apvaikštau kosmosą,
Tingėdamas anksčiau iš lovos pasikelti.
O va atsimenu,
Net atsitikę taip:
Po psichiatrinę dairiausi.
Nejau balti jos žmonės manė,
Kad jie mane į vienetą suglaus?
Išmėtytas esu.
Kaip iš kulkosvaidžio pasėtos kulkos.
  – Taip, Vidini, aš jau didelis, aš supratau. O kaip šitas eilėraštis atsirado? Tikiuosi, kad ne tik šis, bet ir kiti?
  – Taip, yra ir kitų, o šį norėčiau padovanoti tau, bet su sąlyga. Beje, nevertėtų tau jį vadinti eilėraščiu. Tai montažas. Poezija tokį tvarinį, tokią meistrystę atmeta, neįsileidžią į savo teritoriją, bet man dėl to irgi neskauda. Taip išmėtyto skeveldromis į vieną savęs nesurinksi, bet į surinktą iš skeveldrų tvarinį pasitaiko tokių, iš kurių paregiu ir pažįstu save būtą.
– Sakai, dėl to tau neskauda, bet jaučiu, kad ir linksma dėl to taip pat nebūna, – prisimenu tariau sužiuręs Vidiniui į akis. Jis irgi sužiuro į manąsias. Žiūrėjo ir tylėjo. Aš irgi žiūrėjau ir tylėjau, išgirsdamas kaip pradeda ošti marios...

------------------------------------------------------

Pranas 
Nagi ačiū, ačiū, Vika, kad esi Vėtra – neaplenki ir  manęs. O su Juozu dėl vėliavos irgi susitarsim.

Vetra Vika
Mažylio teritorijoje - išplėstomis akimis į pūgomis ir baltu šerkšnų užpūstytas  atminties klodose slypinčias kalvas, po kuriomis tebealsuoja likusi praeities gyva dvasia:
,,...Išmėtytas esu
      Kaip iš kulkosvaidžio barstytos kulkos.
      Surinkt į vienetą jau, regis, neišeis.
      Žiupsnelis – ten, prie Dievo,
      Prie giesmių šventų.
      Kitas su velniu
      Lošia kortomis
      Ir paskalauja gerklę degtine. s...."

Kūrinys atminties lobynų enciklopedija, įtalpinusi ryškius vaizdus per save ir į save... o ir žiemų būta - šaltų, giliu ir labai sunkių - ne tik speigais ir pūgomis stingdžiusių širdis... '
Jaukumo rudeniškoje gamtoje.

Juozas Staputis 
Du viename. Mintis gerai išvystyta, bet dėl vėliavų spalvų dar pagalvočiau

Iš „Savęsp montažų“: Ašašnykai

    Buvau  tikras, kad Izraelis pasilieka.  Nesvarbu, girdžiu jį ar ne, jaučiu, kad jis yra ar nejaučiu. Gal ne visai taip, tačiau  panašiai atsitikę su Pro (proza) ir Poe (poezija) – lyg nepastebimai susigyvenome. Netgi negalėčiau pasakyti, kada būtent tai prasidėję, bet prasidėję  dar anais, kadū kadais laikais, kuriuos judvi geriau  prisimena. Neturėta jokių susitarimų, kaip mums būti, susigyventi. Labiau užkliudė tai, kai vieną sykį, lyg pajuokaudamos paprašė paslaugos vadinti jas Pro ir Poe. Esą, kad įprastų taip šaukiančias girdėti, kol išnoks laikas ir suaugs į vieną.
  Suaugs?
  – Gal. Ten matysis, kaip atrodom. Galbūt prie altoriaus ateisime kaip Pro ir Poe, o nuo jo  sugrįšime, kaip ProEzija. Na, bet tik dievai žino, kada taip ir ar tikrai taip galėtų būti, – kažkuri pakalbėjo. Tačiau ne ką supratęs iš girdėto, daugiau ar detaliau žinoti neparūpo. Prozą gi vadinti Pro, o Poeziją  – Poe, man nebuvo sunku.
  Būna, kad kartais šypteliu ir pašaukiu jas ProEzija, it toks metas būtų  atėjęs, kai jos nuo altoriaus parėjusios. Jos irgi  nedelsė kuo įvairiau atsidėkoti, bet kad taip, jog  sumanytų pašaukti Niekų valdovu, taip ir pasakose nebuvau girdėjęs. Klausa pasidarė atidesnė – pradėjau dairytis, ar kas iš aplinkinių nepašauks taip, ar mano aplinka neįpras, neįniks bendrauti kaip su Niekų valdovu. Neatrodė, kad taip, bet pasirodžius Vidiniui, paaiškėjo, kad šis dalykas jam žinomas. Ir ta šypsena – šypt!  šypt! šypt!...
  – Ką myli, tą muša, – bandžiau pasiguosti, bet atsiminiau, kad tai ne mano pasakyta. Tai jos, Poe ir Pro, atsiminusios Švelniąją, o juolab pamačiusios ją arčiau manęs, išsigudrino paošti

Aš, aš, aš,
Aš, aš, aš, aš...

  Dažniau nedaug, apie tiek, kiek  čia parašyta, bet pasitaikydavo, kad ošdavo ilgai, kol ir pačioms pasidarydavo nejauku. Ir štai pagaliau atsitinka, kai toks paošimas ausyse atsiranda savaime ir išnoksta iki marių ošimo
– Marios, kad  tave kur...  Marios, kad tave šimtas pypkių, – ramiai  pakalbėjau ir, regisi, net  užmiršau, kad ką tik pro šitas duris atėjo ir išėjo Vidinis, palikęs  dovanų rato stipiną. Pasijutau, kad ir aš ne pėsčias, kad įsiterpiu į kraštovaizdį, kur aplink ošia šilinių dzūkų miškai.
  – Tegu taip muša. Kad ir iki grabo.  Kad ir  nemylintį, – džiugus, patenkintas buvau  atsiradusiame peizaže, tačiau marių reikėjo, nes nelengva buvo patikėti, kad taip oštų miškas, o  artimesni didesni vandenys telkėsi ties Ašašnykų sodžiumi Grūdo ežere.
  Ašašnykai?  Betgi  tai... Girdėk, neužmiršk,  džiaukis, prisimink. Marios – mariomis, bet joms atsiranda nemenka atsvara. Atsiranda Ašašnykai.

– Ir kur žinai?

– Aš nežinau, o Izraeli,
bet ši žinia labai džiugi –
kažkas suranda kelią į mane
ir ne lyg duona Jėzus Kristus
pasidalija savimi.

– Ir vyno, neužmiršk, beje,
vyno taip pat, Pranuci...

– O, Dieve, duok, kad niekuomet
nepasimestų jie,
sutilpę nežinojime KAŽKAS.
Ar reikia prižadėti, kad
jau neužmiršiu šaukti vardą Izraelio?

Kas kaip bepieštų dzūkų šilinius,
kitaip nebus –
prie ežero,
prigludo būti smėly sodžius,
ir jeigu paprašai, kad atsilieptų tau,
atsiliepia:
– Ca as.
Va, eserį viš gaudau.
Pagaušiu  nepagaušiu –
tuscia jo -
Kuo tau padėč galėtau
pašakyk, zmogau..

  Izraeli, ar girdi? – savijautoje paniukinu, o atmintis gili, gili kaip  iš Šventosios užrašų, įvardintų „Šešiasdešimt septintąja Biblijos knyga“. Negi tokia mano jausena, o bastūne, tavo pasirodymo proga? Bet  jeigu taip, tai išmokęs ateiti, išmok ir neišeiti. Žinai ar nežinai, bet jau ir  man pačiam verta atsiminti, kad visi šilinių dzūkų sodžiai kadū kadaise pasėti varno Goliaus. Sėjo pupas, o dygo ir augo sodžiai. Taip, kaip ir šešiasdešimt šeštoje Biblijos knygoje parašyta. 

Varno pupa – Ašašnykai –
dar iki šiolei savimi vis spaudžia smėlį.
Čia – pakraštėlis Lietuvos,
Į Gudo šalį įsirėmęs.
Ir būta taip –
kas antras - trečias vis šveplys,
nepavaldaus gramatikai liežuvio.
O! kad galėtų man kas pasakyt,
Kodėl tokia dalia užgriuvo?
Išeina vyrai šieno pjauti,
o pjauna – sieną.
Kažkas bėdoja,
Kad papuvo namo siena 
O žodžiai irgi kalba apie šieną.....
Čia nuostabu girdėt, kaip S pasikeičia į Š
o Z į Ž ar atvirkščiai..

Kaip džiaugsmas,
Kaip akistata su savimi,
Gramatikai nepavaldus
Išliko sodžius būti.
Paklausk,
Iš kur esi, žmogau?
Ir išgirsti:
– As is Asasnykų ešu,
Tokioš vienybėš niekur nešulauški.

Ir iš tiesų -
Jei kas norėdavo į ausį gauti,
Reikėdavo nedaug.
Reikėdavo nors paniūniuot:
„Asasnykų mergoš
Grazos kap zuvytėš... „

Ir, būdavo, langai jau dūžta
Kabelių, Šklėrių ar Piesčių...
O mielas kaime!
Nors kaimynas tau esu,
Bet smėlyje augintas, kaip ir tu.
Mes dar prisėsime
Prie Dievo duonos – Bakanėlio
Ir su mumis kartu
Ir senas varnas Golius bus.

– Norėtųsi, kad  ir Šventoji su užrašais.
– Ačiū, Izraeli, kad nedingsti, – pasakiau, o ausyse  ir vėl ošė taip, kad vėl negalėjau apsispręsi, kas taip galėtų – marios? šilinių dzūkų miškai? Ašašnykų sodžius kartu su Grūdo ežeru ties juo?
  – O gal taip iš Biblijos, iš Šventosios  užrašų, – ausyse paspėliojo Izraelis.

12. Vyrai renkasi, balius  bus. 

  Iš manyje vykstančio  sąmyšio paniukino Didysis...
  Retai apie tai pagalvoju, tačiau pagalvoju: iš  tiesų, kaip aš jam nenusibodau? Kaip jis  ištveria turėti tokį prižiūrėtoją kaip aš, Pranucis? O aš irgi žinau, kad noriu nenoriu, o turiu čia, jo teritorijoje, būti aukštesniojo už save paliepimu. Nesu dar jo, Didžiojo, „užlenkęs“ visu dešimtmečiu, tačiau tai nesvarbu –  tokia nuosavybė atsiradusi abiejų rankų visų dešimties pirštų bendru sutarimu. Po ilgų ginčių, po ilgų nesantaikų pagaliau buvo pripažinta, kad mano pragyventas laikas nebūtų išparceliuotas skirtingomis dalimis. Buvo sutarta, kad, pradedant Mažyliu, kiekvienam pirštui dovanoti po dešimtmetį. Ir tai  daryti ne pagal jų išvaizdą, ne pagal kitas jų paslaugas ar nuopelnus mano gyvenimui, o pagal eilę nuo lopšio. Nebuvo lengva išsirikiuoti taip, pagal eilę, kuri lyg visiems aiški, žinoma. Pradžioje ir mums atrodė, kad ir aišku, ir žinoma. Ir vis dėlto net ir Mažylis nenorėjo  būti Mažyliu. Kiekvienas stengėsi kuo toliau nuo lopšio, kuo giliau į gyvenimą, į gyvenimą, į gyvenimą. Dabar suvokta, kad toks supratimas  klaidingas, kad  daugiausia laimėta ir lengviausiai alsuoti dešimtmečiuose, esančiuose arčiau  lopšio,  betgi žodis tartas ir darbas padarytas...
  – Jaučiu, kad rūpi kažką pasakyti, Didysis. Pakentėk. Užjaučiu, betgi tik tiek ir galiu: užjausti,– prisiėjo kalbėti abejiems žinomus dalykus. – Iki 2019 metų ne taip jau toli, o ten žiema, sausis ir sudie arba – tiū, tiū, brangus. Manęs tuomet čia nėra.
   – Nėra. Kada pagaliau liausimės meluoti? Ačiū, kad užjauti, bet jeigu iš tiesų taip – tiū, tiū ir nėra, irgi ne užuojautas reikėtu man dalyti, o pagalvoti  apie Bevardį – ką  jam daryti su tokiu, atsiprašant, paliegėliu, atėjusiu pas jį suvyti dar vieną dešimtmetį. Nepyk, Pranuci, kad meldžiu Dievą ir visus šventuosius, jog taip neatsitiktų.
  – Žinau, Didysis, žinau. Manykim, kad Bevardžiui  pavyks geriau negu tau. Nepeikiu tavo maldų, nes irgi žinau, kaip tokie paliegėliai atrodo, atėję į Bevardžio  dešimtmetį. Tačiau, kaip  suprantu, tu  su kitais reikalais čia. Va, pamatyk, kokią dovaną man parūpino Vidinis. Rato stipiną su užrašu. Skaityk.. Buvo užėjęs. Tikriausiai, kad žinai.
  – Dabar atvažiuos. Prašė, kad ir aš būčiau.  Bevardis su  Smiliuki taip pat. Ir kad pernelyg nepasiskubintume,  kad netrukdytume  tau  pa... pa... pamąstyti.
  – O! Tai ir man naujiena,– neiškart atsiliepiau  į  žinią, matyt, tikėdamasis palaukti ošimo ausyse. Tačiau ausys buvo švarios, Atrodė, kad kažkur  aukštai aukštai, toli toli buvo vienas iš mano  pavasarių ir ten  giedojo vieversėlis.
  –  Sakai, atvažiuos.– Tačiau  klausti  jau  nereikėjo. Išgirdau primirštą giesmės melodiją, bet  ji irgi atgijo, kaip pavasaris su vyturiu ir galėjau pagyventi kaip  tada...

  ...Ypatos erdvę mačiau visokią. Tą kartą ji buvo labai kukli, suspausta, tiesiog ankšta ir pasakytas joje žodis – duso. Žinodamas jos dideles galimybės išsiplėtoti, būti iki laaaabai toli ir laaaabai aukštai, nemokėjau jos tokios skurdokos būsenos suvokti – galvon kalė mintis, kad tai prasidėjusios paraskvidekatriofobijos apraiška. Ypata didesniais aktoriniais gabumais nesireiškė, bet šį kartą jam norėjos iškvėpti iš savęs linksmo, nelabai rūpestingo Ypatos paveikslą. Įėję į jo erdvę tuoj pamatėme jos šeimininką su diržais ant pilvo pakabinta armonika. Perbėgo per klavišus rankos pirštais ir uždainavo. Dzūkiškai. Daina irgi tokia, kad galima buvo manyti, jog Ypata išsuptas dzūkės lopšiu ir būtent Dzūkijoje. Galbūt net Šklėriuose kur nors Kūdzavario ar kito, vakariau esančio raisto pavėsyje, kuris iki Časlo (Čapliko), iki Ipolito (Mazgelio), o toliau iki pat Aukštakalnio ir už jo  miškas, miškas iki Latežerio ir Druskininkų.
               
  Tris dzienas, tris nakcis kelaliu ajau,
  Kecvirtū naktely giron nakvojau.     
   
      Sustojom su Vidiniu kaip kuolu trenkti. Viešpatie, Ypata – armonikierius. Ypata dainininkas?  ninkas? dainininkas? Bet nuostaba ilgai netruko: jis mokėjo vaikiškai paperkamai šypsotis ir dainuodamas paraginti, kad ir mudu su Vidiniu išsižiotume vienai mieliausių Marcinkonių krašte dainai.
      - Ypata, Jūs nukonkuruosite Tomą Vaisietą, - nusitaikęs akimirką pasakė Vidinis ir truktelėjęs man už rankovės: - Nagi!  Ką žinai, gal tai mudu visą likusį gyvenimą  gražiausiai atsiminsime?- Ir jau padėdamas Ypatai:
  Išgirdau girdėjau giron balselį
  Mislinau, dūmojau motulė šaukia.

      Pasekdami patarimu- gero po truputį- dainavimą baigėme. Ypata pametėjo armoniką ant lovos – sofos ir, paėmęs Vidinį  su manimi už parankių, lydėjo tuos kelis žingsnius ligi nedidelio staliuko.
           
  – Tai, sakai,  Didysis, ir Smilius  su Bevardžiu ateis. Kaip čia mudviem neapsikiaulinus. Nei vienas, nei antras į  stikliuką nespjauna..
  –  Panašiai,  Pranuci, kaip mudu į klebonišką – plačiai nusišypsojo Didysis, praverdamas duris ateinantiems Smiliui  su  Bevardžiu ir papranašaudamas: – o! vyrais renkasi,  balius bus...
  O aš jau mintyse:
  – Girdi,  Izraeli, vyrai  renkasi. Kad  taip  dar  ir  Ypata su armonika...

Šešiasdešimt septintoji Biblijos knyga

Vis džiaugėsi, kad atėjome labai laiku ir viskas, kas ant stalo, tinka geriausiam suvartojimui. Tiesa, ant stalo kažin ko nebuvo, bet džiugiai žvilgtelėjau į prie kavos puodukų stovinčias taures.
- Po lašelį ir kunigui prie altoriaus galima. Mums galima daugiau,- vėliau pasakys Ypata, o tuokart neskubėdami ankštai sėdomės prie stalo, kol pagaliau atsiminęs savo sumanymą, užsispyrė Vidinis
- Palauk! Palauk! Nemanyk, ponas Ypata, kad atėjome papusryčiauti. Yra svarbesnių reikalų, bet norėčiau, kad jie tavęs neišgąsdintu.
- Žinau, Vidini, - atsiliepė Ypata. - Ir žinau, kad tiems reikalams visai nesvarbu, ar gąsdinuosi, ar ne. Nuo popiežiaus Grigaliaus XIII  laikų kalendoriai katalikų laike nesikeičia – po trijų dienų penktadienis ir birželio tryliktoji. Kaip dainoje tris dzienas kelaliu, o paskui... Man tai didelė liga. Mano nuosavas protas ir tas, kurį sugebu priimti iš pašalės jos negeba numalšinti. Tai organiškai įmontuota į mano esybę, kuomet ateina diena ir privalai bijoti dėl savęs - būsiu ar nebūsiu. Kai kas karietoje irgi laukia tos dienos, bet, žinoma, norėdami patirti jos pasekmę būtent šioje erdvėje.
- O-cho! Kokia kalba! Ir elastinga, ir garbi, ir gerai sukalta. Galėjai mums to nesakyti. Mes čia ir atėjome tau pasakyti, kad tavo įtarimai, jog mes laukiame, kas atsitiks birželio 13 d. tavo erdvėje labai neprotingai. Aš, pavyzdžiui, nieko prieš, kad padejuotum, paprakaituotum, drebėdamas pakaltum dantimis, bet - gink Dieve! - noriu, kad išliktume. Noriu, kad būtume karietoje ir... Ė, Pranuci, ko it liežuvį prarijęs. Atsakyk šiam ponui į jo įtarinėjimus.
- Aš irgi noriu, kad baigtųsi gerai. Labai gerai. Bet yra žmoguje, ko negali iš savęs išginti. Man išėjimas iš karietos labiau skaudus, negu tau laukimas penktadienio tryliktosios. Baigsis ji ir liga kaip Dievo ranka nuimta,- protingiau pasakiau, negu tikėjausi.
- Gerai, kad atėjote. Nors suprantu, kad nebuvo lengva.
- O tu žinai koks knygų skaičius sudaro Šventąjį Raštą? -netikėtai užlupo klausti Vidinis.
- Tu ką?  Pasijuokti atėjai man ligos belaukiant. Atsiprašau.
- Ir vis tik, - nenusileido Vidinis,- kiek knygų talpina Šventasis Raštas?
- Neprisimenu, kad kas taip blogai vertintų mano žinias. Bet jeigu jums tai būtina išgirsti- prašau, išgirskite. Šventąjį raštą sudaro  šešiasdešimt šešios knygos. Gal reikia kad išvardinčiau?
- Vieną pametei, Ypata. Tad nepersistenki. Štai! - Ir Vidinis ant abejų rankų delnų pasidėjo Ypatos padovanotą  knygą – segtuvą, kurioje buvo įsegti „Teisybės bijosi visi“ puslapiai: - Matot? Tai šešiasdešimt septintoji Biblijos knyga ir vadinasi ji „Ypatos knyga“. Ypatos! Atsimink, o ir kitiems pasakyk, kaip mes dabar tau.
Ausis užgulė tyla. O pasui Ypata:
- Kad taip kalbėtų Tomas, manyčiau, vaidina. Jis aktorius. Betgi tu, Vidini, vaidyba neužsiimi.
- Aš irgi ne,- skubėjau sakyti. Ir tuo metu nedaug mokantis kalbėti knyga- segtuvas.
-Vai! Vai! Ką girdžiu – gerai girdžiu. Jau nesu knyga- segtuvas.
- Labai gerai girdi. Esi „Ypatos knyga“. Toks tavo vardas. Na, pavadinimas. Supranti? Tu nuo šiol man ir Pranucui kaip iš Biblijos, kur be tavęs dar šešiasdešimt šešios knygos. Mums tu šventa. Atėjai išsaugoti mūsų atmintį. Ir visai nesvarbu, kur mes bebūsime. Svarbu, kad esi šešiasdešimt septintoji Biblijos knyga.
- Aš Jums paskaitysiu. Gerai?
Tylėjome visi trys, bet dar tylesni tapome „Ypatos knygai“ pradėjus skaityti. Abu- ir Vidinis, ir Ypata – tuoj sužiuro  į mane ir mes visi žinojome- kodėl?     
                              *****
"KODĖL „RADIJO KARIETA“, o ne taip, kaip žmonėse įprasta? Karieta ir tiek.
O! Kad sugebėčiau atsakyti, tuomet gal įvykiai būtų klostėsi kitaip. Iš tikrųjų - kodėl?
Šis klausimas persekiojo ir baugino nuo Radijo karietos atsiradimo iki žlugimo. Net ir po to, kai jos neliko, kai po sunkios, užtrukusios ligos,( amnezijos) pradedu atgauti prarastą atmintį, visą laiką i jaučiu aiškesnį ar miglotesnį poreikį suprasti jos pašaukimą ir suvokti nuostatas jos meistro, sugebėjusio į savo kūrinį įkelti stebuklą. Radijo karieta man buvo dvasinio pasaulio dalelytė, turėjusi kūrybos paslaptį. Iš išorės ji nebuvo išvaizdi ir žmonės ją apžiūrėdavo be pavydo, o dažnesnis jos net nepastebėdavo. Tačiau tie, kas nors kartą  į ją įlipdavo, tai sieloje  aiktelėdavo: O Viešpatie, Viešpatie! Kokie gražūs tavo namai. Ir erdvės čia tiek, kiek reikia žmogaus dvasiai.
      Ir, beje, esu įsitikinęs kad tie, kas Radijo karieta nekeliavo, joje nebuvo, nesilankė, tai nesugebės patikėti žodžiais, kuriuos man teksią apie ją kalbėti. Aš irgi kai pirmą  kartą sėdau karieton, tikėjau tik tuo, ką mačiau iš išorės. Ir buvau nusiteikęs nuobodžiam ir kantriam gyvenimui, ketindamas iš tokios atsiprašant, nususėlės pelnyti kasdienę duonelę. Tai viena iš didesnių mano nuodėmių - nesugebėjau dėkingai priimti tai, kas iš Dangaus rankų. Ir dar didesnė nuodėmė, kad labai greitai pasijutau beesąs vienintelis Radijo karietos šeimininkas- lig caras, karalius. Girdi, jeigu Dievas davė man ją, tai tegu ir būna tik mano. Dabar apie tai  galvoju kaip apie Dangaus bausmę ir ankstesnius užrašus bandau perkelti į knygą „Teisybės visi bijosi“, nors, kažin, ar visi? Labai panašu, kad teisybės bijosi labai nedaug žmonių.“ 

- Bravo „Ypatos knygai“, paplokim, - pasiūlė Vidinis ir Ypatos ankštai suglaustoje erdvėje pasigirdo Vidinio ir mano delnų plojimai, o kiek vėliau prisidėjo vangus, nedrąsus Ypatos papliauškėjimas.  Vidinis į įvykio įspūdį įmetė truputį poezijos, o būtent:

                O laike dingstantis,
                Pakėlęs dabartį ant rankų,
                Tu nemanyk, kad liksi užmarštyj -
               Išaugo noras pagyventi
                Apžėlusioj
                            senatvėje
                                         su tavimi.
                Argi svarbu, kur tu?
                Svarbu, kad negali nebūti
                Derinyje gyvybės ir mirties...

                Girdžiu, kaip širdyje galingai spurdi
                Džiugus paveikslas amžinos būties.

- Manu, kad šešiasdešimt septintoji  Biblijos knyga tavo, Vidini, šių posmų nepriims.
- Ko gero,-  suprato mane Vidinis ir: - Bet šventė ne todėl, kad šventa, o todėl, kad gera. Man gera, Pranuci.
Pelėda
2008-11-23 00:31:44

Penki  plius  peennnkkkkiiiii

Kurį  laiką atrodė, kad aš  sugrįžęs atgal, kad  vėl ten su karo ir pokario laiku, kartu su Vidiniu, kuris atėjo su manimi būti dar prie mano  lopšio ir štai jau  sulaukęs pirmojo  mano  jubiliejaus –
dešimties matų sukaktuvių. Jau malkų  buvau daug skaldęs ir šienų nemažai pjovęs, todėl įtikinti jam  manęs, kad  esu  vyra, daug  pastangų  nereikėjo. Tačiau buvo įdomu atsiminti, kaip detaliau atrodžiusi toji diena. Deja, pritrūko  laiko paneršti  po  atsiminimus, nes atidarytose duryse pamačiau parėjusį Vidinį, kuris, matyt, kuriam laikui specialiai dingo (dabar  aš  tavęs  netrukdysiu,  nes  mums  reikės rimtai  pasikalbėti) Neatrodė, kad  b utų  nusiteikės  kitaip, negu išeidamas, bet užtat mano savijauta buvo ne  taq.. Atrodė, visas esu  užpildytas  praeitu  laikų, negu  esamu, pilstomu iš aštunto dešimtmečio.
  –  Norėjau  Kandžių  pamatyti.. Kryželį  palikau..
  – Vidini, kas tau? Kokia  liga į  galvą  trenkusi?
  –  Atsiprašau. Pranuci... Betgi vyrai esam.
  – Ir tai nereiškia , kad turėtume tikėti bobulių  pasakomis.
  Ž Šaaaa, - pasakė Didysis ir  pakaripjp<  - šaaaa, pakarorto  raidę į raidę.. O až žonojau, kai tai  ujo,  Didžiojo  kaikas, kad  šio laiko  šeimininkas yra   ji, Didysis, kad  jis įraštyįra  šs  supratimo  š  balssybiu  Konstitucijas, ie  kai  te  ngeraio ar  balogai  bešuti, reikia ar  susitqaikutti  su tokia padįtimi, ar  ki9l;tio i Spalio reveliucija..   
  Didi tai rtervolucija, oi, didi, per  viso pasaulio pots  nuaiodęeėjusi, ir  jai  nusispjauti  buvo i  tai , kas ką  apie  jč Mo.  Krauajuota, kai kūbikis,  bet kažlierno  paim ta  ant ranku ir pamaitinta, kadddf
  Aber  argi ar  pirma kartą  O kitiems tik prisiminti reiak..Apie  tasi. O ir kitieme tik prisinmint reikia; Taąiau, žinaoma,  galia ir perskaityi.
  Taip, dar  surasim  proga  ir  perskatyi9m, o  dabar….. Vidisnis  sugršžo, prie  manes  ir  prie  knekatalikišjai  anr  užrašao padovanoto užrašo  Tarė:
    Pranuciai  aį čia  su  karieta. Turbūt nelabasis tau padėjo  jč  žinoto,
  - Kai jos  cotas   dainuoje, te ge  gieda. O kodėl  tu
   Nieko  nesupratau, iį  taip pasxakytu  VBidiniop  žodžiu,  bet Ausys atsiverė , 0 ten jr savo  balsą  girdžiu

14. Tai, kas kažkur labai toli   

Dažniau  būna, kai sužinau tai, ką kiti jau suspėjo pamiršti, o aš prie tų dalykų dar vis neprisilietęs. Veju dešimtmetį po dešimtmečio ir tai  atrodo sąžiningiausias darbas, kurį gebu padaryti. Septyni dešimtmečiai jau atiduoti į septynių pirštų palikimą. Tikėtina, kad ir aštuntas, Didysis pirštas, neliks nuskriaustas – gaus tiek, kaip bendru sutarimu suderėta. Tačiau neatsitraukia, vis gilėja rūpestis, ką turėčiau daryti, kad neatrodyčiau, jog nemeile nuo jų atskyręs Bevardį ir Mažylį, dešinės rankos paskutiniuosius. Mąstyti, dūmoti, kad dar sumegsiu du dešimtmečius – o ne!, o ne!  Tai  būtų šventvagystė.
  Mažylis tiesiai – šviesiai ne kartą taręs, girdi, jam mano pragyventi dešimtmečiai visai nerūpi. Tačiau ar turėčiau jam tuo tikėti? O Bevardis? Prieš metus, kitus jis irgi  panašiai, kaip Mažylis, tačiau man sparčiai priartėjant prie jubiliejinių 80, žiū, kad jau keičią savo giesmelę, tačiau – kaip?
  Ne taip, kaip tikėjausi. Gal todėl neblogai  atsimena, kai sutikęs jį su tuomet dar man nepažįstamu jo kolega, sustojo priešpriešais ir neskubus,  lyg mąstydamas, lyg  keliaudamas nežinia po kokias erdves, pakalbėjo taip, kad vos pažinau, jog Bevardis sumanęs man padeklamuoti, o būtent: 

Mano laikas jau toks,
kad ir dangų išgerti išmoko.
Pilna burna sumuštinių.
Nemanyk, Žilagalvi,
Kad žodį tau piktą kalbu –
Kai besotis esi,
Irgi, turbūt – ne pyragai.

  Pradžioje nepaabejojau, kad jis kalba apie savo laiką. Netgi pasidarė įdomu.

Šimpa plienas. Ir titnagas dyla.
Buvo Dievas. Dabar gi...
Bent ne visas –
Nemenkai jo mažiau.
Taip, žinau:
Manimi, Žilagalvi,
Kaip ir juo neužspringsi,
bet sotesnis nebūsi taip pat .

  – Kas atsitiko?
  – Taigi, kas atsitiko, dzieduli?. Aš to irgi tavęs  noriu paklausti. Negi ir vėl ginsiesi, kad nežinai, užmiršęs, neprisimeni. Tai išmokta iš tavo ranka parašyto  teksto.
  – Hm.
  – O atrodai irgi taip lyg būtum sugrįžęs iš tolimos kelionės. Labai tolimos. Lyg iš... lyg  iš... – negebėjo  prisiminti vietovės pavadinimo Bevardis.
  – Lyg iš Epislon Eridani žvaigždės, – padėjo jam vietovę atsiminti bendrakeleivis, gerokai apšepęs vyras, pasivadinęs poetu.
  – Na, taip. Lyg iš Epsilon Eridani  žvaigždės, – pakartojo Bevardis ir prisipažino, kad nemėgsta atsiminti, kas ne jo ir toli
  – Ne taip ir toli. Vos už 10, 5 šviesmečių. – atsiliepė į  jo žodžius poetas.
  – Jūs kuklus, – pagyriau.
  – Labai, – nesiginčijo jis, tačiau jam labiau rūpėjo pakalbėti apie žvaigždę su aplink ją besisukančiomis planetomis.  Panašiai kaip aplink Saulę. – Anoji toliau, bet kai gebi, kai moki – ne bėda ir ten pasidairyti, pakalbėjo ir ištiesė ranką it žvakę paduodamas man: – Su tuo jus ir sveikinu.
  –  Mane?
  – Seni, kaip tu? Dar gyvas? – sveikinosi dar  kažkas. Pažįstamas ar bent kažkur sutiktas. Ėjo nuėjo, neužkabinęs jokiu dėmesiu. Tačiau užkabinti nebuvo paprasta, nes buvau susitelkęs į save ir niekaip negalėjau  suvokti, apie kokią  žvaigždę ir kodėl apie ją kalba Bevardis su poetu. Dar keisčiau pasirodė, kad neatsimenu teksto, kuris, pasak Bevardžio,  išmoktas iš mano ranka parašyto rašto. Pagaliau ir jie ėjo, nuėjo. Pasilikau it sunkenybe užmestas ir niekaip negebėjau  iš jos išsilaisvinti.

Nemanyk, Žilagalvi,
Kad žodį  tau piktą kalbu...

  Išeitų, kad ne jis, Bevardis, man taip taręs, o aš kažkam. Jis tik priminė. Kam aš čia taip taręs, a? Ir kas patikės, kad nepiktai taręs? Kas? Bent aš – tikrai ne. O jis,  Žilagalvis, kas  jis? Tėvužis? Irgi nepasisekė  atsiminti, kad kada nors jį vadinęs Žilagalviu. O kad rašęs apie ji, kad jis kažkur ten ar kitur, tai, žinoma, kad taip. Ot, ir šis, apie vytautinį kryžių ties Margionių sodžiumi, taip pat:

Čia vytautinių kryžių žemė.
Prasminga apžvalgyti juos.
Kiti pasako:  gaila, kad nedaug,
Dar vienas, kitas aukštą erdvę
Dviem skersiniais remia,
Kad tai, kas šventa,
Neiškristų iš žmogaus. 

Dar akimis lig šiol atsiremiu
Į Margionių nutolstančią padangę
Ir lyg krūtinėje kvėpavimo pritrūktų –
Darosi ir ankšta, ir alsu.
Kaip angelą matau  –
Ten vytautinis kryžius skraido!
Keliu kepurę nuo galvos,
Širdim apglėbęs tuos,
Kas jį aukštai dangun iškėlė.

O tėve, kiek daug kryžių pastatei!
Tačiau be vytautinio pasiliko
Tavo –
          mano –
                    mūsų Šklėriai.

Ir sieloje
Ne lyg lazda
Tamošius skaudžiai trenkia.
Bet – ne! Atsiprašau.
Tai Golius varnas it pamišęs krankia.

– Nejaugi iš tiesų pasaulio priartėja pabaiga!?
Kvailių tiek daug ir visokiausio plauko.
Iš kur ir kaip, Dzievuliau,
Atsiradę jie, šilinių dzūkų
Aukštais smėlynais išpustytame krašte?
Tavęs, Dzievuliau, klausiu –
Pasakyk, iš kur?
Tačiau tokio, kokį dabar girdžiu,
Lig šiolei dar nebuvo čia.

Ir nuo peties nuskridęs mano,
Prie Tamošiaus tūpė Golius varnas..

– Kalbėk, seniausias…
Negi nežinai, kad būna –
Net savame kieme neranda sūnūs
Tėvų ten pastatytų kryžių.
 
Va toks atsiminimas, atrodė, irgi smėliu papustė į akis. Tačiau šis eilėraštis  lyg nebuvo reikalingas. Jaučiau, kad jį galėčiau atsiminti iki pabaigos, bet tai nuotaikos nekeitė. Reikėjo ano, kuris kaip žariją įkrito paširdyje perštėti, deginti, skaudėti. Dar iš akių nedingo nutolstantys kelyje Bevardis su bendrakeleiviu poetu, bet aiškesni, atviresni, labiau  jaučiami jie regėjosi atsimenant juos stabtelėjus ir šnektelėjus čia. Ir  poeto balta kaip žvakės vaškas ranka, paduota  pasveikinimui:
  – Su tuo jus ir sveikinu, Pranuci.
  – Seni, kaip  tu?  Dar gyvas? – neužsimetė  ir dar kažkieno ištarti žodžiai. Neužsimiršo, beje, ne  taip  toli, tik už 10, 6 šviesmečių esanti Epislon Eridani žvaigždė. Pagaliau atsiminė ir:

Taip, žinau:
Manimi, Žilagalvi,
Kaip ir juo (suprasti  kaip – Dievu?) neužspringsi,
bet sotesnis nebūsi taip pat

  Viešpatie,  apsaugok! Nejaugi galėjęs taip tarti?  Nejaugi?  Betgi skauda. Ir labiau, skaudžiau,  negu  tada, kai Golius varnas kalbėjo priekaištus.  Tuomet dar suspėjau atsikvėpti:

O, Goliau, skaudžiai tu kerti,
Įvertęs vakarą į atmerktas akis.
Skaudi tiesa suplėšo laiko skarą –
Iš nuotraukų senų,
Iš užmiršties,
Anapilį palikęs,
Grįžta Šklėrių sodžius.
Ir, Dieve, ką regiu! –
Tėvulis vytautinį neša.

Atleisk man, tėve.
Goliau, nežinau,
Kiek daug kvailių randi
Šilinių dzūkuose juos esant,
Tačiau pradėjęs juos skaičiuoti,
Pirmuoju pažymėk mane.
Bėda kuomet žmogaus akis
Skaudi tamsa pagauna,
Kuomet tik medyje
Išmokęs pamatyti kryžių.

Per visą Vilniaus kraštą,
Per lenkmetį ir Šilinius,
Per Vilniaus Lukiškes,
Kalėjimus Gardine
Per šiaurėje sovietinį Archangelską
Tėvulis vytautinį neša.
----------------------------------------------
Negiedoki, širdie,
Jausk, stebėki ir būk...
Žiūrėk, iš kraujo taip garinasi
Dar nepatirta (nesuvokta?) tikrovė.
Tai, kas kažkur labai toli,
Žinau, yra tikrai
Ir netgi  pajaučiu –
Ir mano  ten ne kartą būta
Kažkaip savaime aišku, net nerūpi,
Kas šitokios būties išmoko,
Kurioj  skirtumo tarp  Mirties
Ir Aš (Savęsp) nelieka.
Jos  žodžiai – mano
Mano  žodžiai – jos... 
Per juos įsiterpiu  į ten
Kur reikia, kad gyventų Dievas.

Laũmele Sukurta: 2017-12-23 08:33:44
Man įdomu Jus skaityti...

Medis Sukurta: 2017-12-22 17:45:26
Patvirtinu, kaip lietus pasakė.

kaip lietus
Sukurta: 2017-12-22 13:33:33
Jūsų stilius nepakartojamas. Nekalbu apie gyvenimišką patirtį, išmintį, bet ir pati forma - proza ir eilės kartu.