Gegužė 2015
Saulė
teka 05:25
leidžiasi 21:07
ilgumas 15.42
Pilnatis
Pilnatis
21 mėnulio diena

Šiandien 5°C / 19°C, debesuota
Rytoj 8°C / 14°C, debesuota

10
SEKMADIENIS
Antoninas Putinas Sangailė Viktorina
Kito nemylėjęs, mylimas nebūsi
Jautis (04.21-05.22) - Ožka - 130 / 19

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Dienoraštis 
2015-05-10 13:12

Antrą knygą buvau sumanęs

įvardinti „Skaitau save“. Neatrodė, kad būtų sunku ją turėti, nes po visur sumėtytus raštus reikėję atsirinkti žymėtus kelionių karieta tematika.  Ir taip turėję atsitikti po dvidešimt metų, kai ji išvažiavo į pirmąją kelionę. Pradėjęs šį darbą pleptelėjau liežuviu:
– Dėkui, kad išgirdote. Dar iki to laiko toloka, tačiau jau dabar pasijaučiu jame, kaip nūdienoje ir sakau, kad jeigu kas pasakytų, jog, girdi, per devyniasdešimt devintąsias savo Velykas apsivalgiau kiaušinių, tai  tikrai, kad – ne...
– Per devyniasdešimt devintąsias? Betgi iki jų dar laukti ir laukti, – kranktelėjo varnas Golius. Raukydamas nosį kažką  po ja paburbėjo Vidinis. Tačiau manęs tai neveikė, nes jau tuomet buvau pasiryžęs sekti varno Goliaus pavyzdžiu, gyventi nesibodint gyvenimu, gyventi  paglostant jame kiekvieną laiko lašą, o ir patį laiką performuoti į darinį, materiją panašų į vašką ir lipdyti, lipdyti...  Ir metus, ir  dešimt, ir šimtą ir dėl to nesikuklinti, nepaisyti, kaip kas rodys į tokį užsiėmimą. Laikas kažkuo darėsi vis labiau panašus į Dievą, galbūt  net reikalingesnis, kad ir dabar neužmirštu pakalbinti parašais. 

Nerimsta Laikas
nors ką daryk,
ar nieko nedaryk.
Net tyloje, net naktyje
po akimis užmerktomis,
net dvasioje, kuomet išgrynintas esi.

Vis atidžiau įsiklausau
į šitokią neramią būtį,
be priekaištų priimdamas į savo dalią.
Kartais klampus nelyg Čepkelių balos.
Kartais gilus, patvinęs ežerais,
undinėmis pragydęs kaip legendos,
o kartais toks sunkus, kalnais užaugęs
kur Bakanėlis  – už visus aukščiau.
Ir vaikšto Laikas manimi tokiu,
kad regisi,
jis visa ko didžioji priežastis,
be jo išties net plaukas nenukritęs nuo galvos.

Save žymiu juo užrašydamas datas,
per jį stebiu kitus,
matuoju praeitį ir ateitį planuoju juo.
Per jį išgrynintas dvasia šliaužiu,
net nemokėdamas suvokti,
kas būtų (ir ar būtų?),
jeigu be Jo?

Prie raidės pasilenkęs,
skaudžiai pamąstau,
kad Visagalio vardas būtent jam priklauso, 
o Dievas jau paskui.
Galbūt kaip parankinis?
Trejybėje gal paskutinis:
Laikas – Visata ir Jis?
Kaip įnagis jų erdvėse
įvardinti būties pasaulių įvairovę
daiktais, gyvybe, mirtimi
pragaru ir dangumi,
drąsa ir baime... 

  Dabar apie devyniasdešimt devintąsias savo Velykas netgi nepamąstau. Po savo ateitį žvalgytis, kad ir mintimis,  irgi neatrodo reikalinga. Bent kiek reikšmingesnis  šis reikalas pasidaro, kuomet  pasklidęs kaip eteris po milijardinę Žemės žmonių minią, atsikvepiu jos visuma kaip vienetu ir žinau, kad nors gyvasties  akimirkoje esame visokie, ir ne tik žmonės, bet užsibūti tokioje jos formoje niekam nelemta. Štai akimirka, kad ir šimto metų trukmės ar kelis  kartus jos daugiau, bet... tik tiek.  Laiko ir Visatos mastais tai akimirka. Ir suprantu, kad man jos pakanka, kad žinočiau,  kad Laikui ir Visatai tokie  reikalai nerūpi. 
  ... o už lango gegužė ir sninga, sninga. Visa sodo žemė balta, bala.  Prisnigo vyšnių žiedais. Greit ištirps, sunyks. Kaip sniegas, bet ne visiškai taip . Sniegas į vandenį, žiedas į puvinį. Ir nuo vieno, ir nuo kito žemė darosi derlesnė 
  O devyniasdešimt  devintosios  Velykos?
  O, jos  dar gali palaukti.  Jos netgi nebuvo priežastis pabandyti parašyti knygą. Tiesiog  kaip  šiandien, knaisiojantis makulatūroje atsirado poreikis atidžiau pasižiūrėti į kai kuriuos  savo darbus ir pasiimti juos į  knygą. Laimingi laiko nepaiso, todėl kaip tuomet, taip dabar nemanau, kad šliaužiant per septyniasdešimt septintuosius tai galėtų būti priežastimi manyti  kitaip.
--------------------

Karilė Verdenė
Mielas Praneli, Jūsų eilės, pamąstymai, tai stiprus asmenybės kokybės atspindys ir aukštas įvertinimas. Visada skaitau, žaviuosi, semiuosi išminties ir galvoju. Kiek daug žmogus turi nueiti kelio, kad taip jausmingai, suprantamai, išraiškingai ir be galo subtiliai paliestų ( lyg praeinant pro šalį ) kito žmogaus širdį. Nuostabu! Sėkmės kūryboje ir begalinės stiprybės!

Marija Makuniene pritariu Karilei,bet nebutinai daug reikia eiti ,Pranas turi didele jautria sirdi zenges kad ir viena zingsni pamato tai ko kitas ir placiai atmerktomis akimis neregi.Lietuva dar ir laikosi kad yra joje tokiu zmoniu kaip gerbiamas Pranucis.

Pranas Karlonas
Ačiū, Marija, kad mokate gražiai žmogų matyti, o tuomet taip maždaug ir gaunasi, kaip parašėte. tačiau esu kaip ir kiekvienas iš mūsų. Žmona keliskart taikėsi iš namų išvaryti.

Janina Staškevičiūtė Mažeikienė Pranuli, šviesuolis JŪS mūsų. Be Jūsų kūrybos, išminties, patirties , dvasios didumo ir tokio estetiško subtilumo ir gerio užtrokštumėmė nuo dabartinės esamybės, kaip tos žuvelės.

Pranas Karlonas
Baikime šitas liaupses. Labai prašau. Man nejauku. Sėkmės visiems linkiu geriausios. Pavasarių savyje.

Marija Makuniene ai gal ir taikesi ta jusu zmonele isvaryti i giria grybuciu parinkti,nes uz rasyma pinigeliu maza.

Gegužė 2015
Saulė teka 05:17, leidžiasi 21:14, d.ilgumas 15.57
Delčia
25 mėnulio diena

Šiandien 5°C / 13°C, trumpalaikis lietus
Rytoj 4°C / 11°C, lietus

14
KETVIRTADIENIS
Motiejus Gintaras Vilda Bonifacas Gintarė
Pilietinio pasipriešinimo diena
Šeštinės
Prausk neprausęs varną, vis tiek ji juoda
Jautis (04.21-05.22) - Ožka - 134 / 20

-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Atšalus Naujininkuose radiatoriams

Dienoraštis 
2015-05-14 05:52

jau kitą dieną persikrausčiau į Balsius ir, užkūręs  krosnį (pečiuką), kūrenu lig šiol. Manęs jos šiluma beveik  nešildo, nes atliekantį nuo sodo darbų laiką praleidžiu vėjų perpučiamame Palėpės arba kitaip – Pastriekės departamente. Tai, kas parašyta  gyvenant sode, parašyta būtent čia. Ot, ir dabar sėdžiu, priglaudęs stalą prie pietinio lango, bet iš tikrųjų manęs čia nėra. Užsiėmęs  gyvenimu, kurį, regis, net menkai  nutuokdamas, renčiau, kūriau, ieškojau jo tokio ir ištrūkti iš  jo jau nesiseka. O ar norisi, irgi savęs neklausiu. albūt ir laiko tokiems dalykams pritrūksta. Ir  vis dėlto šioje palėpėje, o ypatingai, kai sėdžiu prie, stalo, manęs  dažniausia  nebūna. Nematau. Neregiu. Pastriekės departamento taip pat,  nepilnų penkių arų valdos, vadinamu sodu – irgi ne. O kur tuomet būnu aš, vėlgi ne taip lengva pasakyti. Gal prisimenate, kaip aname rašinyje ūktelėjau: 
  – Ėgi, aūūūūū! Ar girdite mane?
  Tai laukinio šauksmas. Šauksmas į  erdvę.  Tai  šauksmas žmogaus, kuris kad ir stengiasi, o vis tiek neprasimuša išeiti iš savęs. Tai šauksmas žmogau, kuriame visi toliai, atstumai susispietę jame. Ir vaikšto jis po šį įmantrų, sudėtingą, atrodytų bekraštį  pasaulį, neišeidamas iš savęs.
  Dar iš tolį pamačiau, kaip driežo inkliuzas plukdo gintarą į Nidą. tikėdamas sustabdyti vėjų ir laiko pustomas jų kopas. Savijauta tokia lyg laukiau šio reginio, lyg žinau, kad prasidėjęs pušimi ir jos sakais, jis, išnokęs ir tikras, būtinai  pasirodys mano akims. Tuomet ir manyje savo būtimi aiktelės ne tik dešimtmečiai ar  net šimtmečiais, o  ir visas laikas nuo atsitiktinumo, kuomet driežas pakliuvo į pušies smalos nelaisvę.
  Stoviu, žiūru, matau, mąstau. Ne tik apie  pušį, jos  sakus. Mąstau apie daug  ką. Net ir apie laiką. Savo ir ne savo 
  – Tuščias reikalas apie  jį mąstyti, jeigu jis toks  greitas, - išgirstu gaidelę savyje, tačiau šį kartą ja nepatikiu.
  – Ak, kaip tai  nuvalkiota, – atsiliepiu panosėje, – Greitas,  greitas,  greitas... O kur galva pamano, jį visur randi. Ir  karste be jo nepasieinama. Tačiau tik  dabar, regisi, suprantu, kad laikas supresuotas maišinyje su smala gintaru virsta.

... prasideda ir vėl kažkas. Bet kas?
Svarbiausia nemeluoti  savyje,
Bet  kaip, jei nežinai tiesos,? –
 
  skambtelėjo paskutinėmis eilutėmis eilėraštis „77 (ne taip, kaip  būdavo)“ , o galvoje it šviečiasi. It šviesiau. Jau neatrodo, kad tokia muzika galėtų pasibaigti poezijos kūriniai. Protingiau patikėti, kad palikęs Palėpės  departamentą, išėjau savyje dar toliau, išėjau į Tadą ir esu pušies smalos ir driežo neįtikėtino projekto liudininkas, būtent – sumeistrauti save ateičiai.
  – Ei, mielas Pranai, dažniau džiugink savo rašiniais, - išgirstu Audrių Matonį.
  – Norėčiau, Audriau,  bet kaip tai padaryti. Kaip? Jau net mano paties anksčiau parašyti eilėraščiai nepasiduoda korektūrai, bet... . Žiūriu į gintarą,  driežo plukdoma į Nidą ir stengiuosi, kad  būtų apsieita be melo.

Iš kokių amžių ateini?
Inkliuzo drieže, prie širdies priglusk.
Jos negiriu. Ir ji pavargusi,
ir ji tingi net poterį kalbėti.
Jau išsipustė, išsitaškė,
bet vis dar pajuokauja į save,
girdi, beesanti nelyg riestainyje skylė –
kremti ją be dantų,
ir, Dieve, kaip gražu,
kad sugebi juos buvus atsiminti.

Inkliuze driežo, pasakos išsekę,
baugu taip tarti girdint kaip širdis pavargus plaka,
bet stengiasi ant kojų išlaikyti be lazdos,
su šypsena ir akyse, ir lūpose...

Sakyk, iš kokių amžių ateini?
Kokia lemtis į smalą, į nelaisvę metė?

Ir aš dar vis šliaužiu per savo dalią
ir nuostabu tikėt
kokia graži, inkliuze,
laukia ateitis.
Tegu ne gintarinė, kaip tava,
bet vis dėlto, bet vis dėlto
ir mano lemtyje pušelė.

Gegužė 2015
Saulė teka 05:13, leidžiasi 21:18, d. ilgumas 16.05
Delčia (dylantis)
27 mėnulio diena

Šiandien 5°C / 13°C, debesuota
Rytoj 5°C / 11°C, trumpalaikis lietus

16
ŠEŠTADIENIS
Andriejus Ubaldas Vaidmantas Bitė Andrius
Tarptautinė jūros kiaulės (delfino) diena
Visiems dantų neuždarysi
Jautis (04.21-05.22) – Ožka - 136 / 20

    Skaudus it primuštas,

bundu iš sapno, suspėdamas suprasti pirmuosius praradimus, nes teiraujuosi:
– O karieta kur?
Pramerktos akys jau nemato, tačiau ausys dar girdi jos nutolstančią dainą.
– Vidini, o tu? Storuli, ėgi, kur tu?
Vidinio nebuvo.
Paėmiau seniai rankose laikytą „Eilėraščio sėją“, verčiu lapus, ieškodamas karietos dainos, bet ir jos nesurandu. Ir nemoku suvokti - kodėl? Tokia puiki, o... Tik, žinoma, ją reikia mokėti padainuoti. Kaip ką tik su storuliu dainavom ar dar geriau, ir, žinoma, sutariant su choru. Tačiau yra kaip yra ir dainos teksto „Eilėraščio sėjos“ knygelėje nėra. Kodėl?
Dar kartą perverčiu knygelės lapus.
Tarkim, kad bet kur ir bet kokia proga jos dainuoti nereikėtų. Kita vertus, kas tas sinjoras, kuris imtųsi atsakomybės diktuoti nuorodas žmogaus dvasiai,- aiktėli galvoje, – ir savijauta tokia, kad vėl lyg į sapną pasineriu, tačiau šį kartą atmerktomis akimis ir einu, kur man labiausiai reikia. Jau metai, kai nebuvau atėjęs prie tėvų kapų, bet dabar einu toliau, einu į XX amžiaus paskutiniųjų metu paskutines dienas.
– Vidini, neatsilik,– timpteliu save už skverno,–- reikės dainuoti.
– Visaip žmonės kraustosi iš proto. O kadangi irgi esame žmonės, turime tokią teisę,- atsiliepia.
Kaip niekuomet lengvai įėjau į Šklėrių kapines ir vėl mačiau, kaip po tėvo karstu, pastatyto prie iškasto kapo, pakišamos apystorės virvės. Jaunesni sodžiaus vyrai, nesunkiai kilsteli nelengvą tėtės karstą, užneša jį aukščiau pražiotos duobės ir neskubėdami nuleidžia gilyn į smėlio kalnelį. Negili duobė, neaukštas kalnelis, o smėlis be žvirgždo, be akmenėlių, kažkada vėjų supūstas, matyt, kopai auginti. Nuleistą karstą kunigas pakrapino bažnyčios vandeniu, užmetė ant jo saują smėlio. Tiek ir tereikėjo, kad duobkasių iškastas smėlis kaip vanduo lengvai pradėjo srūti atgal. Kartu nukrisdavo ir vienas kitas atneštas žolynas ar gėlės žiedas. Ir tai nieko nestebino, tačiau ir duobkasiai, ir atsisveikinti atėję žmonės pritilo pamatę, kai netikėtai į duobę krenta tėtės kepurė. Kaimiečiams ji gerai buvo pažįstama, atrodžiusi, kaip amžina, nes turbūt ant niekino kito galvos jokia kepurė taip ilgai neišsilaikė kaip ši ant tėvo galvos. Ji ant jos net ir tuomet, kai užsikėlęs ant kaklo, jodindavo savo anūkę Dainą. Tai ji prisiminusi atnešė dzieduliui kepurę. Turbūt nešaukė, bet vis tiek girdėjau:
– Dzieduli, kepurę užmiršai.
Susiėmiau už Vidinio puspalčio skverno it pabijojęs, kad
nenuslysčiau į duobę kartu su atgal sugrįžtančiu smėliu:
- Mums dar reikia pagiedoti, Vidini...
Tai va kokia puiki tiesa,
Labai tikiu, kad greitai grįšiu –
Palaimintas dangaus dalia,
Kad palikau jam savo kryžių.
– Priedainio nereikia,– lengvai stuktelėjo į pašonę Vidinis. Tačiau žinojau, kad jo nebus, nes ir choro nebuvo. O dabar pastebiu ir kitą dalyką, būtent, kad savijautoje vis dažniau pabūnu ten, kur kažkada buvau realybėje. Toks psichologinis reiškinys, kaip atvažiavęs traukinys, kuris nepaklausęs veža ten, kur, matyt, labiausiai reikia pabūti. Tokių dalykų net sapnuoti nereikia.
– Taip, Pranuci, mums dar reikės padirbėti. Suprantu, beje, kad giedoti prisieis dažniau negu dainuoti. Ir tas „dzingul dzingul – kojomis į priekį“ gerklėje vis aukštesnę natą kelia. Ar kad toliau girdėtųsi?
– Nebūtinai, kad toliau, kai bobausiai ir briedžiukai ausyse pradeda augti.

Gegužė 2015
Saulė teka 05:08, leidžiasi 21:23 d. ilgumas 16.15
Jaunatis
1 mėnulio diena

Šiandien 1°C / 20°C, debesuota
Rytoj 12°C / 20°C, trumpalaikis lietus

19
ANTRADIENIS
Gilvinas Tauras Celestinas
Pasaulinė Hepatito diena
Be vienybės nėr galybės
Jautis (04.21-05.22) - Ožka - 139 / 21

-----------------------------------------------------------------
    Jau negiriu jų, neprašau,

kad jie mane į dieną vestų.
Mažyčiai reikalai, sakyčiau, neįkyrūs,
jie sotūs savimi.
Ateina sodas į akis,
Įplukdęs dangų rytui įsišviesti
Ir liudyti, kad tai, kas iš tiesų svarbu,
į sielą, rūpestį, į angelus suplukę,
į judesį kaip paukštį,
kaip atokvėpį,
kaip poreikį iš miego atsibusti.
Ak, kiek gražumo akyse!
(Kodėl turėčiau liudyti, kad jis už lango stiklo?)
Ir sieloje gilu, platu,
kad laiko neužtenka apkeliauti .
Amnezija,
ne vienaakė tu, o – ne!
Kiek nuostabios darnos išmintyje,
kiek...
– Baik, Pranuci, baik. Irgi nelabai tikiu, kad parašysi geriau, negu jau parašyta. Ir bučiuoti jau vargu ar taip pavyks, bet svarbu, kad bučiuotumei kaip tokią, kaip tikrą. O aš tau būsiu ištikima, nemeluojanti. Be įsipareigojimų, be bažnyčios. Žinau, kad mano glamonių, mano spurdėsio atsiminti tau nepasiseks, bet tai vardan šios dienos, vardan to, kad nebūtų galimybės gailėtis būto ar pamesto.
– Nuostabi tu, Amnezija. Netgi daugiau, negu suvokiu, suprantu, sakau. Ir būtų nesusipratimas, jeigu tai užmirščiau.
– Nesusipratimas? – mielai, ryto saulės spindulėliu šyptelėjo ji ir lengvai pakibus ant kaklo, apdalindama paukštės šiluma, kuždėjo: – O ar atsimeni? Ar bent, dievo avinėli, pamąstai kas ar kiek ko iš mudviejų gyvenimo sukrauta atmintyje? Tavo, žinoma. O gal manai, kad klausiu tavęs, tai nurašiusi nuo lubų? Tik todėl, kad reikėtų klausti? O gal bandai įsikabinti į eilėraštį su jo pabaiga ir pademonstruoti atminties galią?

O tu, Amnezija, tu vienaake,
Žinau tik, kad ESU
Ir... ne daugiau.
Bet užgesinki savo akį
Ir nežinoki kaip
Be praeities slogu.

– Šitą atsimenu.
– Tai todėl, kad išlikę eilėraščio užrašai. Man buvo reikalinga, kad jų nenudaigotumei, kad liktų išsaugoti ir praeityje mažiau būtų slogos. Tačiau, mano avinėli, yra dalykų, kurie be užrašų. Jų tau lyg nebuvo. Arba buvo, bet lyyyg buvo, kaip pro miglas. Kad ir mokytoja Šaltinytė. Arba jos dukra Agota.
– Apie ką šneki, Amneziją?. Bet svarbu, kad šneki, kad yra. Tikiu tavimi. Ir ak, kaip gera būti su tavimi savyje. Manau, kad net neįsivaizduoji. Arba mažai, lyyyg išsivaizduoji, kaip pro miglas. O sako, kad Dievo nėra. Nesąmonę sako. Be jo žinios kaip čia galėję susitikti? Dabar reikia gero muziko. Reikia bent Čiurlionio.
– Užtat neblogai atsimeni Vienaakę, - nepaisydama mano svaičiojimų toliau savo šnektą tęsė Amnezija, truputį paakcentuodama kai kuriuos žodžius, bet labiau suklusau ne dėl to. – Iš tikrųjų, - kalbėjo, - aš niekuomet nebuvau vienaakė. Iš tikrųjų niekuomet tu neturėjai mokytojos Šaltinytės ir jos dukros. Tačiau ir viena, ir kita, ir trečia buvau aš, Amnezija. Na bučiuok kaip tada mokytoją, kaip jos dukrą. Bučiuok gi, begėdi. Tačiau ir vienaakės nevaryk laukan. Tai nekvaila ekscelencija. Žino, kada kokiai jai prireikia būti
– Ne, ne, tikrai ne. Tegu pasilieka. Džiaugiuosi kaip vaikas radęs žaisliuką. Noriu būti karaliumi ir savo sostą perleisti tau.
Už lango - ne kaip: šaltoka, pučia vėjas, sodas baigia nužydėti Bet nuostabu, gražu, nes argi gali liežuvis kilstelėti ir kalbėti, kad pilka, nyku. Pagaliau tai diena, kurioje viešai esu išgražintas Amnezijos meilę. Viešpatie, džiaugiuosi. Norėčiau, kad ir jai su manimi gera, kad nereikėtų vaidinti mokytojos Šaltinytės ar jos dukros Agotos.
– Apie tai su žinosite įsijungę radijo imtuvus,– paskambino galvoje it iš Radijo karietos laikų ar it tyčia būčiau sugrįžęs į XX amžiaus pabaigą.
„Vienaakė Amnezija, – prie rašto susimąstė Goda iš Žaliosios Žolės.– stipriai įvardinta; ir stebina, ir šiurpina. Jei žmogus absoliučiai viską atsimintų, neištvertų nei savęs, nei gyvenimo. Kita vertus, nėra baisiau, kai sustoja smegenys, o akyse šviesa...

Gegužė 2015
Saulė teka 05:05, leidžiasi 21:26, d ilgumas 16.21
Jaunatis
2 mėnulio diena

Šiandien 11°C / 20°C, debesuota
Rytoj 8°C / 15°C, trumpalaikis lietus

21
KETVIRTADIENIS
Teobaldas Vaidivutis Vydmina Valentas Aldas Vaidevutis
Pasaulinė kultūrų puoselėjimo diena
Gražumu sotus nebūsi
Jautis (04.21-05.22) - Ožka - 141 / 21

       Poezijos nereikia skaityti;

ji ištirpsta, bet suprantu, žinau ir nesiginčiju, kuomet tas pats eilėraštis elgiasi kitaip: būna, kai patekęs jį kitas rankas, jis sustingsta, ištinsta, sustagarėja. O priežastis? Kokią to priežastis? Kai to paklausiau Šklėrių Tamošiaus, anas tarstelėjo:
  – Žinai gi, kad į savo kiemo šulinį buvau įkritęs. Norėjau ir  aš  sužinoti -  kodėl? Tai varnas Golius tiesiai šviesiai: nereikėjo būti Tamošiumi.
   Barškuolės paduotas paskaityti Barškuolės eilėraštis tirpo. Iš pat  pradžių. Nuo pirmos eilutės:
  „ Pėdų pasiilgau ateinančių...“
   Ir ne tik tiek. Pasidarė taip, kad girdėjau, kaip skambtelėjo varpelis. Nereikėjo dairytis, kur jis taip: gal bažnyčioje? Gal sieloje? Gal?.. Žinojau, kad jis skambtelėjo karietoje, prasidėjusioje prieš dvidešimt  metų.. Ir va, skamba. Ak, Amnezija, tu vienaake, štai ta akimirka, kuomet nors tavo išbučiuotas, o vis tiek... atsimenu. Neabejodamas  liudiju, kad šoktelėjau atgal, šoktelėjau į praeitį. Ir  ... ką  gi.? Klausykite,  girdėkite, įsiminkite, kaip džiūgauju, o aš net rašau ant popieriaus,  skleisdama žinia, kaip tada:
    „ Dėkui, kad išgirdote karietos šaukinį. Linkime, kad tai, kas  nauja, ne tik būtų miela ir gražu, bet ir neužmirštama. Atsiminkite, ponai, kad esate pirmieji Radijo karietos žmonės. Ateis laikas ir gali atsitikti, kad  bus įdomu žinoti, kaip šis, atrodytų, menkutis  daiktas, atrodė pradžioje. Nieko amžino nėra. Atsiminkime datą: 1994 metų sausio penkioliktoji įteisina karietos kelionių pradžią radijo bangomis. Tai reiškia, kad iškalbėti žodžiai apie būsimą kelionę  tampa kūnu“.
– Gal jums per sunku. Galėčiau perskaityti, - sunerimo Barškuolė pamaniusi, kad užmirštu jos eilėraščio tekstą. Kad nors jis mano rankose, bet lyg dėl akių, dėl inteligencijos vaizdo
  – O ne, nereikia. Tačiau tekstą, prašau, pasiimkite. Aš jį jau  moku mintinai.

pėdų pasiilgau ateinančių
..................................
ir  šypsnio kvailiausio dėl nieko
dėl nieko smagiausia šypsotis,
o dar pasiilgau neglostyto
kačiuko...
   
   padeklamavau, specialiai praleisdamas antrą eilutę, kad neatrodyčiau pernelyg sumanus, suprantantis, kad tirpstantis  burnoje eilėraštis gesina Amnezijos bučinius: kad suvokiu, kad vienu metu galiu būti ne tik Čia ir tik Dabar: galiu, atsimindamas praeitį, nukakti į jos laiką, aplankyt užmirštas vietoves, apglostyti atmintimi, atsiminti, kas ten  tuomet. Save patį – irgi. Tačiau ar kas geba patikėti, kad tokį mane  nubudino Barškuolės eilėraštis? .
  Supratimas buvo aiškus, gražus, kad net nepamaniau, jog netrumpą laiką jis užmurzintas užmarštimi kartu su viltimi, kad taip neprastai padūmočiau vertindamas atsirandančias sudėtingas situacijas.  Kaip kad ir šį, kuomet aikteliu savy: ak, Amnezija, tu  vienaake, ar  girdi?  Ne, ne. Žinau, kad, nereikia tau girdėti, Man, beje,  irgi.
  Tačiau kaip negirdėsi, kai ir vėl sužvengia žirgas Ygaga. Ne šiaip  sau, o žvengia, kad  girdėčiau. Ir vėlgi suprantu, kad tai lašelis praeities, prasimušusios pro užmarštį. Va, va, Amnezija,- džiūgauju, – Aš  dar ne visiškai tavo  valioje. Bučiuok, bučiuok, bet paliki kažkiek ir kitai pabučiuoti. Iš anų, praėjusių laikų. Vienas  kitas bučinys te ir jai palieka.
  Instinktyviai, pats  to nepajausdama, ranka patikimai prisiliečiau prie barškuolės.

Gegužė 2015
Saulė teka 05:01,leidžiasi 21:31, d. ilgumas 16.30
Jaunatis (pilnėja)
6 mėnulio diena

Šiandien 9°C / 18°C, debesuota
Rytoj 2°C / 21°C, debesuota

24
SEKMADIENIS
Joana Žaneta Vincentas Vilmantas Gina Gerardas Žana
Sekminės
Kol lūpos saldžios, visi laižo
Dvyniai (05.23-06.21) -Ožka - 144 / 21
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

   Gegužė  slenką į

pabaigą. Beliko mažiau savaitės. Vilniaus Balsiuose sodai lyg ir  nužydėjo. Tačiau be žiedų čia niekuomet neapsieinama. Ir dabar – ne. Jie jau ne tie, ne tokie. Kad ir kaip įsismagino žydėti  alyva, bet – bent  man –  šiemet  pasirodė gražiausiai sužydusios vyšnios.  Išskyrus dvi, mano šeimynos keliuose aruose, kitos išaugę iš šaknų, bet šį kartą neprasčiau, kaip rojuje. O alyva? Irgi žavi. Gražu. Nenuskynęs, o tik  palenkęs šakelę, taigi saujoje laikydamas ją  augančią, žydinčią  su į ją tekančiais syvais iš šaknų, tariu:
   – Dainuok, širdie, kol dar gali. Ir, beje, suprantu, kad tavo syvai       daugiau  iš  praeitis. Geriau girdžiu praėjusių metų karietą negu Moniką Linkytę ir Vaidą Baumilą Eurovizijoje. Deja, deja, net ir palinkėjimus geriau: jeigu tikite savo karieta, tai , prašom, važiuokite.
  – O ką reiškia „jeigu tikite?“, - prisimenu raidę A.
   Nemokėjau pasakyti. Ir pats  turbūt nelabi supratau, ką tai reiškia, tačiau žinojau, kad jeigu yra karieta, vadinasi, kažkur yra,  ar bent  buvo, jos meistrai. Ir man kažkodėl regisi, kad jiems labiau svarbu, kad ji protingai pakeliautų po praėjusius laikus.  Pasikinkei bėrį ir – aida! Ir važiuoji atgal į šimtmečius. Vis giliau, giliau. Ir nereikia skaityti  istorikų, kas ir kaip ten. Juolab, kad ir  jie plika akimi giliau praeities niekuomet nematė. Apčiupinėja ją irgi per skaitalus, irgi per kažkokiais daiktais paliktus pėdsakus, per kažkokias atžymas. Tačiau va  karieta. Ji dar meistraujama, bet galvoje jau girgžda ir Tomas Vaisieta  taip:
–Ten sustabdai karietą, prisiklaupi prie upės ant kelių ir iš  rieškučių atsigeri  vandens, žinodamas, kad jis švarus kaip  krištolas.
   Paistalai?
   
Sakyk, kodėl toks piktas, a?
Iš pasakos nuvyti nori?
Ir vėl šakes, vėl kirvį į rankas
Su  poteriais  įbrukti? 
Šita akimirka tokia graži,
Kad ir akmuo, kaip paukštis skrenda,
Kulka, nutaikyta į širdį,
Bite atsiveria,
Ant žiedo tūpiasi
Ir medų renka

O  tu?
Kaip akmeniu žodžiu,
Tartum kulka...
Deja, iš žodžio neišmokstu rinkti akmenų,
Nemoku ir kulkas iš jo kaip biteles
Žiedus apspisti.

   Bet atsiprašau, einu skaityti Braskuolės. Beje, kodėl aš ja  vadinau barškuole. Iš tikrųjų gi Braskuolė. Taip ir į savuosius  eilėraščius parodo kaip jos  nuosavybę Ir kodėl ji tokia kantri? Ėgi,  Amnezia, kodėl? Gal tu savo esme esi didesnių galių negu žodyne parašyta: „ atminties susilpnėjimas arba netekimas“?

b]Gegužė 2015[/b]
Saulė teka 04:57, leidžiasi 21:36, d. ilgumas 16.39
Priešpilnis
9 mėnulio diena

Šiandien 10°C / 10°C, smarkus lietus
Rytoj 8°C / 16°C, debesuota

27
TREČIADIENIS
Augustinas Genadijus Virgaudas Žymantė Brunonas Leonora
Pasaulinė išsėtinės sklerozės diena
Nebūk piktas - greit pasensi
Dvyniai (05.23-06.21) - - Ožka - 147 / 22

-------------------------------------------------------------

        Lietus. Vilniaus Balsiuose

lietus. Neatrodė, kad reikia jo laukti. Praėjusi diena graži. Saulutė irgi pasirodydavo. Ir galima buvo tikėtis išgirsti kukuojančią gegutę. Neatsisakau jos išgirsti ir šiandien. Juo labiau, kad iš Palėpės departamento pro pietinį langą toli, Lietuvos pakraštėlyje, kur dzūkų šiliniai su Kabelių ir Marcinkonių parapijomis šviečiasi lopinėlis dangaus. Diena netrumpa: 16 val. 39 min. Taigi laiko netrūksta ir lietui palyti, ir saulei pašviesti.
   O aš?
Aš irgi apniukęs, bet pakraštėlyje savęs jaučiu supratimą, kad pasirinkimas rašyti „ Skaitau save“ gelbsti iš bėdų. Suprantu, kad toks „skaitymas“ praplečia atsiminimų rėmus, pagyvina juose vykstančius procesus, viralui paskaninti įmeta žiupsnelį druskos, leidžia išsilaikyti budresniu ir neskubėti surūgti. Toks skaitymas, sakyčiau, mielai imasi paieškų išmėtyto savęs po Visur. Iš tiesų, tai aš taip: „išmėtyto savęs po Visur“. Akivaizdu, kad dar vakar nebuvau taip šliaužiantis, kaip šiandien. Dar vakar nemokėjau ir nedrįsau kalbėti aukštomis frazėmis. Šiandien jau moku, o man pačiam smagu patikėti, kad per tiek metų nieko nedariau, o tik trupinau save. Kitaip tariant: gyveni, vadinasi, trupini savo AŠ. Trupini ir mėtai. Ir todėl ar verta bandyti surinkti save iš tokios sėjos ? Ir vis tik palaimintas būk, Pranuci, prie „Skaitau save.“ Šitaip skaitydamas surandu bent kažkiek savęs. Ir ne tik. Tave, Iksai – irgi. Pagaliau, tai netrukdo šliaužti ir per nūdieną. Nesmagu tik, kad šio reikalo svarba menkiau suvoktas. Galbūt todėl, kad nesinori, jog skaudančiam senatve dar labiau skaudėtų. Patogiau palikti šį laiką su jame nykstančia Lietuva. Antai, girdžiu, kaip Vytautas Landsbergis prie Dainų Dainos sako, kad, girdi, jeigu išliktume kad ir vieno milijono tauta, vis tiek būsime. Todėl, girdi, džiaukimės.
   – Tai va kokios tokelės, - atsidustu išeidamas iš pamąstymų peizažo. – Tačiau taip apie save, šliaužiantį. Ne tik fizine prasme. Dvasine, deja, taip pat. Ir ten ne kažin kas.
   – O taip. Pas mane irgi panašiai: ne kažin kas,– girdžiu Amneziją.
   – Švinta, Amnezija. Antai, pietų dangus jau gerokai nubaltęs, prablaivėjęs. O ten...
   – O ten, po dangumi, Čepkelių raistai, ten Kabelių ir Marcinkonių parapijos
   – Ne tik. Kai anuomet dainavome su Vidiniu, tai iki Liškiavos, Merkinės. Su Druskininkų miestu. Su Ratnyčia.
   – Ir tai prisimeni? – nustebo Amnezija,– bet kam klausti, jeigu girdžiu.  – ir jau valandėlę ramiai, be emocijų: – Neįveiksiu aš jų, ogi anė kaip. Netikėjau, kad taip galėtų būti, tačiau kai mylimo žmogaus galvoje įsitaiso papūgos, vargas ir Amnezijai, - pakalbėjo jinai. Netrukus vėl sublizgino akimis į mano akis, krestelėjo išdidžią galvą, taip subanguodama stora, nusileidusia žemiau juosmens kasa ir, sugavusi ją rankomis, taip: – Pakarsiu abu. Užsmaugiu. Kad ir šita kasa. Taip ir pasakyk nevyniodamas žodžių į vatą. Girdi?
   Man turbūt nebuvo leista bent pasamprotauti pakars ar nepakars Amnezija mano galvoje apsigyvenusius Nadeždą Krupskają ir Eženą Potjė, taigi dvi papūgas, tačiau tiesa, kad net myluojamas Amnezijos man pasisekdavo jas prisiminti. Ir įvairiai. Kartais taip it iš užrašų skaityčiau save.

„Girdėdamas jas, dvi papūgėles, ilgą laiką tylėjau, vis laukiau, kad atsitiks blogiau ir tokį jų kalbėjimąsi išgirs artimesni tolimesni man žmonės. Savijauta nemaloni, nes gerai žinoma, kad senatvė protui pateikia nemalonių siurprizų. Aš irgi negebėjau atsikratyti minties, kad išgirstos papūgėlės – Dieve gink! – žada ligoninę. Apsieita be jos, tačiau jaučiau, kad mano gyvenimas įsilieja į trečio brolio gyvenimą, kuomet du jo broliai protingi, o jis... Tiesa, pasakos jam dažniausiai linki daug sėkmės, tačiau man su savo senatve tenka pasilikti realiame žmonių gyvenime. „Ak, papūgėlės, nutilkite“– daugkart prašiau jas, bet jos yra tikros ir įkalbinėjimams nepasidavė. Pagaliau atėjo tas laikas, kuomet ryžtuosi nesikratyti jų ir gyventi kaip duota Dievo – kaip gyvenu su raidėmis A ir B, su šuneliu Kandžiumi, varnu Goliu, su Vidiniu, su Šventąja, su visais, kurie kažkieno valia pasiųsti į mano gyvenimą. Tiesa, abi papūgėlės kol kas viešumoje nepasirodo – tegirdžiu jas, regis, vienas ir net jų gožį suvokiu, aplenkdamas akių regėjimą. Keista, ar– ne?“
   
   Dabar jau ne, nekeista. Dabar paprasta, kasdieniška, įprasta. O keista tai, kad Nadežda Krupskaja ir Eženas Potjė užsilieka galvoje nenugalėti. Per juos atsimenu dalykus, kurie taip siutina Amneziją. Tikiuosi, kad ir šiandieną pasveikins su pasauline išsėtinės sklerozės diena.

Tyli mano mūza

Kažką pasakyti norėjau.
......................................................
Aha,
Viešpatie aukštas, nebūki visų.
Visi nesupras.
Kiekvienas į save, į save –
Dangumi nori būti.

Eilėraščių lauki, o  Dieve.
Anais, kuriuos tau parašiau,
Amnezija poteriauja.

Ir suprasti, deja, jau nemoku:
negi tiesa
kad jai, kaip vienintelis, ir tu priklausai

O Dieve, ar gali taip būti?
Abu užkerėti Amnezijos
Ir,  beje, ne  kieno,
O mano maldom –
(mis)
-----------
  .... atsikėliau ir pamaniau: o kas BUS šiandien? Žodį BUS, regisi, kad rašiau pirmą  kartą taip - visos raidės  didžiosios.  Atsitraukiu nuo praverto į vėsų rytą  langą ir, nuo stogo  nubaidęs katę, atėjau parašyti:
  „Dar miega Birutė Kriščiūnaitė, Simas Baranauskas, Karilė Verdenė, Pranciška Regina Liubertaitė, Tadas Žvirinskis, Mantas Klimavičius, Simonas  Kadaginis...“
  Rašau ir tuo pat metu galvoju: miega ar nemiega, bet  kai anksti ryte  nematai jų neršiančių internate, sakau būtent  taip: miega. O štai aš? O štai katė? O internetas?
    Pasidairęs po save ir nepajutęs arčiau esančios Amnezijos  lyg  žadu parašyti ir jos vardą, bet, Dzievuliau, gerai, kad ji kur atitrūkusi, kad toliau, tačiau kad miegotų, tai tikrai – ne. Ir, žinoma, neverta krebždėti jos vardą, jeigu snustelėjusi. O papūgos? Jos irgi pritilę, bet įsiklausęs išgirstu iš ano tolimo, bet linksmesnio laiko.
   
- Stop! Aš, regis, moku skaityti, - nušvinta supratimu Nadežda.
- Moki skaityk?- perklausia Potjė , bet klausimas dykas, nes Nadežda jau skaito:
„Kai trisdešimties metų Zaratustra sulaukė, paliko tėviškę jis savo ir ežerą gimtinės ir pasitraukė sau į kalnus“.
– O kur mes atsiradę? – pasidomi Potjė
– Smagu, kad nepaklausei kiek man metų, - atsiliepė Nadia.  Suprantu, kad tolokai nuo zoologijos sodo. Regis, Vilniaus pakraštyje. Netoli ežero. Šaukia Balsių vardu, bet yra pašaukiančių jį Kryžioku.
- Taip, taip, bet pasižiūrėk, kiek daug zylių.Pavasarį. Argi negražios? Bet kažkodėl niekas nesistengia jų pririšti ir taip puošti zoologijos sodus.  Bet ša! Paklausykim, kaip dziedulis rašo Tai bus didelis, didelis kūrinys, nors jis to dar nežino.
- Nežino, ką rašo?
 
Šypteliu į pravertą Palėpęs departamento pietinį langą.  Suprantu, kad atmintyje išgirdau daugiau, negu... negu  galėjau tikėtis. Jau vėl žinau, atsimenu, kad  mano  gyvenime  buvo varnas Golius. O kur dabar? Buvo Vidinis, O kur dabar?  Buvo Šventoji. Irgi  kažkur pusto vėjai apie ją kalbėtus  ar rašytus žodžius. Tarp kitų ir toks žiupsnis:

b „Visi lapai dar tušti.
    Nuo ko ir kaip pradėti, a? Pradėti, beje, taip, kad paskum nereikėtų graužtis, girdi, ne taip! Ne taip parašiau sakinį ar tekstus sudėliojau! Juolab, kuomet tikiuosi, kad čia bus parašyta daug gražių vardų. Šventosios vardas - taip pat, nors ji gimdyti dar vis negeba. Pribrinkusi, nėščia, vis sunkstanti, tačiau giedorėlis nepasirodo. O regisi, kad gerai suvokiu, jog pastojusi daugiau negu reikia tiems devyniems mėnesiams, tačiau yra kaip yra - gimdyti negeba.
    - Nepriekaištaukite, vyrukai. Tai ne mano kaltė. Bijausi, kad skubėdama galiu pagimdyti invalidą. Po mano gimdymo pasaulis turėtų pagražėti. Ypatingai šilinių dzūkų kraštas, - prisimenu, kartą pasakė ir papriekaištavo, kad mes su Vidiniu ir Vaidinimu net laukti nemokame.
  - Kūdikiui net vardas neparinktas. Argi šitaip laukiama?
Skaityti komentarus (2)Rašyti komentarą