Pelėdos mūzos

Èíôîðìàöèÿ î ïîëüçîâàòåëå

Ïðèâåò, Ãîñòü! Âîéäèòå èëè çàðåãèñòðèðóéòåñü.

Âû çäåñü » Pelėdos mūzos » Šklėrių peizažai » Gyvenimas kasdien

Gyvenimas kasdien

Ñòðàíèöà: 1 2  

Ñîîáùåíèé 1 ñòðàíèöà 30 èç 39

1

  • Àâòîð: Pranas
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Pranas
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2014-06-30
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1
  • Óâàæåíèå: [+0/-0]
  • Ïîçèòèâ: [+0/-0]
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    2 äíÿ 6 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2018-09-13 22:39:39

ATGALINIŲ METŲ ĮRAŠAS

:writing:
Atėjau čia iš Rašyk, palikęs ten savo dienoraštyje įrašą:
O! nemažai šiandien gimusiųjų, bet tik mr. gipsą šiek tiek pažįstu, nors kam, kam , o man jį reikėtų pažinti geriau. Matyt, tik mudu čia ir težinom, kokia skaudi šį neva šventinė diena.
- Su 73-čiuoju, mr. gipsai. Man greit irgi tiek pat. Saugok gipsą, žmogau, saugok, - palinkėjau ir žinau, kaip neprotinga manyti, kad tokia statybinė medžiaga galėtų patikimiau remontuoti senatvę.
" Bakstelėjau pirštu į tekstą ir pabiro", - turbūt protingais žodžiais sako Omnia. Ir ką bepadėsi, jeigu iš tikrųjų jau žinai, kad omnia mea mecum porto

Taigi,visa, ką turiu, nešioju su savim, tačiau norisi kai ką palikti nenešiojamo su savimi. Būtent todėl tikiuosi, kad gal atsiras dar vienas dienoraštis apie sunkų rašymą, kurį neišvengiamai patirsiu, bandydamas realizuoti tokį sumanymą. Norisi suspėti parengti antrą savo knygelę, tikintis kad gal dar pavyks sulaukti 75.
" Daug kalbėti ir daug pasakyti - ne tas pats, - sako Sofoklis. Tai aš jau žinau, bet žinau, kad lengviau daug kalbėti, na, o kiek bus pasakyta, ogi dievai žino. Ir ar ir daug kalbant dar nežinia ar kas bus pasakyta.

Fragmentai laiko ir savęs (1)
Santrauka:
Vietoje įžangos, norint patikinti, kad  rašau ne iš  „Palatos Nr. 6“

Neužkeik

  Sumanymas paprastas, jis net ne mano, o, sakyčiau, natūralus, savaime ateina, kuomet subręsta žmoguje noras pasidairyti po save ir — su ten surastais peizažais — nusipaveiksluoti. Manau, kad labiau žingeidu peizažai, o ne savo išvaizda, kai jau pats savęs nepažįsti. Jos menkai paisai, bet kažkur ten, po oda, kraujo, kaulų ir kaukolės ertmėse draikosi pasaulis, kurį neretai vadinu Savęsp ar Savęspi šalimi. Ligi šiol dar nesuvokiu jos masto, tačiau suprantu, kad tai sunkiai aprėpiamos (gal netgi neaprėpiamos?) dvasinės ertmės. Neretai jas atiduodu  begalybės globai ir manau, kad Savęspi pasaulis tikrai to vertas. Tačiau ir ta jos dalis, į kurią pretenduoju kaip karalystę, man irgi sunkiai suvokiama. Labiausiai akivaizdi, neginčytina jos būtis, esatis. Suprantu, beje, kokiais varpais taip kalbėdamas skambteliu, bet tikra — bent kol kas — kad taip skambinu ne iš „Palatos Nr. 6“. O kad toks darbas gali nuvesti į ją, labai nesunkiai įsivaizduoju. Jau kelintą kartą pradedu sumanytus užrašus, tačiau po kurio laiko priverstas juos suniekinti, palikti ugniai ar šiukšlynui, makulatūrai, tačiau po kurio laiko vėl drimbu į krėslą ir pradedu juos iš naujo. Kažkas tempia prie man per sunkaus darbo ir priverčia pasakyti: pradedu. 

Žinau, ne kartą taip pasakęs:
pra -de - du,
nes iki šiol tik tiek, deja, ir likę.
Ar ne todėl vėl sugrįžtu atgal į ten,
kur pirmą kartą, nuoširdžiai pamanęs,
kad būsiu dar,
kad ir į žodį dar gebu
kaip alpinistas įsikibt į kalną
ir raidėmis palesinti savo pasaulį
tą, buvusį,
tą, esantį dabar...
ir  būsimą taip pat..

O kaip kitaip ateiti prie pradžios
be pra - de - du?

   Taip pagiedota  senokai, dar neįėjus į 75. Ir šit...
   — Kas —„ir šit“?— klausiau savęs  atvira burna ir pats sau atsakiau:
   — Ir šit priartėju prie Joninių. Kiek čia belikę iki jų? Jau beveik pusė metų, kai, pasak varno Goliaus, savas gyvenimas nugyventas ir tenka gyventi už kažką kitą, kuriems iki tiek nebuvo lemta.
    Taip, jau beveik  pusė metų, kaip po 75. Ir, beje, atrodo, kad teisus varnas Golius, savimi liudijąs, kad gyventi už kitus yra sunkiau, negu už savęs. Na, o aš ir  be jo galiu susivokti, kad žadėtos knygos nesuspėjau parašyti. Deja.   

Va, jau vidurdienyje iš ligoninės grįžau.
Nors, regis, ne ligotas, bet...
o! šventas Jonai, nesupyk,
norėčiau pakelbėti atvirai
nepaisant kad
galbūt tiktai dievai mane išgirs,
kurie ne kur kitur,
o irgi  — manyje.

Mačiau ligonių daug
ir nieko — prie ligonių....
Taip tuščia, kad atrodo ir manęs,
prie jų  atėjusio per daug.

   Apie ką aš čia, a? — suklustu savyje. Kai šitais žodžiais kalbėjau anksčiau, neatrodė, kad kažkas pasakyta ne taip. Žinojau, kad buvo sekmadienis, kai atėjau aplankyti ligonio. Jie dėl to niekur nedingsta, o gydytojams  tai poilsio diena. Jų nedaug. Ateina budėti. Atrodė, kad pasikelia iš savo kabinetų užustalių tik pašaukti. Dabar žinau daugiau ir taip nemanau, bet tuomet ir  ten — Rapolo ligoninėje nepamačiau nė vieno.

Žiūriu į Juozą. 
Jis žiūri į mane.
Ką pasakyti tau, žmogau?
Pasekti pasaką,
kad po ligoninių sugrįžta tik sveiki
ir nemažiau, kaip šimtą nugyvena?

   Ne, nepasakiau taip. Tai kas, kad jis poetaujantis žmogus ir todėl mažiausiai atsparus išmislams, pasivaidenimams, dvasinei  veikai. Pasikuistęs savo našulyje, apčiupau ten 200 gr. talpos degtinės buteliuką.
   — Pabandysim, Juozai. 
   — Jau daugiau pusės  metų, kai  —  anė, anė, bet dabar 10 lašų.
   Juozui reikalinga koja. Sveika, sava koja, kuri su juo kartu nuo jo atsiradimo pasaulyje. Koja išlikusi, bet Juozas kalba  apie    rementus ir vežimėlį. O internetinėse svetainėsė pasirodo kaip šimtametis. Su tokiu šimtamečiu ten ir susipažinę. Virualiai.

    pra- de - du...

Galbūt šį kartą man pavyks
apglostyti ketinimus eilėraščių kalba,
prie jų priglausti prozą
ir savimi, kaip traukiniu,
važiuoti, ūkti, gausti
ir nemanyti, kad galiu nebūti,
kai reikia  žmogui šitaip sunkiai vežti.

Ligonių daug,
o gydytojų — anei vieno...

Vilnius, Balsiai
2013 07 28






O kai Dalija paklausė, kodėl apleidau pobūvius „Žalios Žolės“ svetainėje, pasidarė nesmagu. Parašiau, kad, girdi, sumaniau savo rašybą sukaupti į vieną didesnį dalyką, o tada jau pasirodyti. Neaiškinau, kad tas „didesnis dalykas“ yra ketinimas parengti knygutę, tą „paskutinį žodį“, kurią preliminariai įvardiju „Fragmentai laiko ir savęs“, nors iš pat pradžių knietėjo vietoje  „savęs“ parašyti „Savęsp“ ar „Savęspi“. Bet tikėkim, kad tai gal dar nedega, o ateitis gali pakuždėti netgi visai naują pavadinimą, nors, kaip suvokiu, tai mažai įtikėtina, nes neatsitiktinai jau anksčiau į Savęsp  rodžiau kaip į šalį ir eilėraštyje „Šalis Savęspi“ pagiedojau:

Štai ji, Savęspi!
Žodynas neužmiršęs jos.
Nors iš toli atėjus — iš toliau nei raidė.   
Ji man kaip didelė šalis. Valstybė,
Į kur įkėlė Dievas ir lopšys.

Meldžiu, Savęspi,
Nepradinki toliuos praeities!
Lukštenkis iš savęs, jei molio neužtenka —
Iš supratimo ir pasaulio dieviškos būties,
Kuri įkritusi į žmogų.

   Jau, regis, sugebėčiau geriau apie ją pagiedoti, bet kaip bus— leisis matyti, tačiau nepaisant  priekaištų, vis dėlto, rodydamas į šitą šalį, pacituosiu paskutines eilėraščio eilutes.

Tiek daug surinkusi
Ir nieko nepraradus.
Žmogaus būty kaip amžinybė
Dvasingai spindi, virpa
Ta šalis didi —
Nuo lopšio, kryžiaus
Lig žvaigždėtos begalybės...

   Taip užsispyrusiai cituoju ne šiaip sau, o norėdamas parodyti, kokį, mano galva, nemenką užtaisą nešioja sumanymas bent kiek protingiau parašyti tokio turinio knygą. Ar ne kvaila, a? 
   Na taip, bet štai rašau ir pats šypsausi, žinodamas, kad net žvirblis — danguje, o ne saujoje. Ką jau kalbėti apie didesnį sparnuotį! Tačiau nuotaika tokia, kai atviresnis žodis ir Dzievulio ausiai meilesnis. Dar kartą perskaitau numanomos knygelės preliminarų pavadinimą  „Fragmentai laiko ir savęs“ ir džiaugiuosi suprasdamas, kaip patikimai mano ketinimus  pasaugoja pirmasis jos žodis  — fragmentai...
   Ir jeigu kas panorėtų surasti jos įvadą, tai manau, kad galiu jo vietoje pasiūlyti šitaip sudėliotas eilutes:

Neužkeik
nei medyje, nei akmeny
ir neleisk išsikalbėti lig tuštybės —
te dar liks bent kauburėlis manyje
su našlaitėmis sniege pražydęs,
ir erdvės skiautelė danguje
paukščiui mostelėt sparnu
ar prasižioti giesmei.
Kartais regisi, toks negrabus esu,
kad baisu prie žodžio liestis
bijant sužinoti, kad išėjęs jau
pas  ku  ti  nis
ir nebus daugiau.

Neužkeik manęs
nei medyje, nei akmeny. Pelėda 2014-08-17 16:07:24
KomentaraiVartotojas (-a): giedrex26 Sukurta: 2014-08-19 09:44:03 ...tokia rami skaidri gelmė čia vis šaukia sugrįžti prie Jūsų Žodžio...skaitau jau kažkelintą kartą ir negaliu atsigerėti...Moderatorius (-ė): nenumeruojant Sukurta: 2014-08-18 09:05:12 Prasmingas tekstas, gramzdina skaitytoją į save.Vartotojas (-a): daliuteisk Sukurta: 2014-08-17 21:39:12 Pradžia visada reiškia viltį, pažadą, todėl manau, kad nedera, kad per anksti minėti žodį pas ku ti nis.
Savespi šalis didelė, dosni, te sodriai skamba jos žodžiai - girdi, kaip jie atliepia sieloje?Moderatorius (-ė): Pakeleivis Sukurta: 2014-08-17 21:06:20 Neatrodo, kad gresia išsikalbėti lig tuštybės. Sėkmės dairantis po save.



Fragmentai laiko ir savęs (1

                                        Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių

Šaukei?
O gal tik taip atrodo.
Jau nedrąsu spėlionėmis manyti
Ir klausti nedrąsu
Iš kur ir kas esi.
Balsai — bažnyčiomis, varpais,
Balsai — žole ir vandeniu,
Balsai — vaikais ir seniais,
Neištesėtų pažadų šlove,
Balsai — gimtų kraštų Čepkeliais
Užlieja kurstančias ausis.
Balsai,  balsai...
O noriu — ar girdi? —
Oi, noriu sužinoti
Iš kur ir kas esi.

Visi už vieną —
Būna šitaip,  būna
Ir vienas už visus — taip pat.
Te laimina tokį kilnumą Dievas,
Tačiau man reikia kitko:
Pabūti savyje su kiekvienu,
Kas įterpė į sielą
Bent lašą draugo, priešo ir bet ko... 
Nereikia man nė daug, nė maža,
Vien tik akistatos,
Atsiminimais iškalbant vardus,
Gyvenimo  padovanotus.

Šaukei?
Jeigu dar ne — pašauk.
Norėčiau bent vaizdais matyti
Net jei jie prieblandos pilni.
Galbūt tuomet iš judesio pažinčiau
Ir pats jau atsiminčiau, kas esi.
 
2014-06-20 20:19

lakshtingala 
prisidėdamas prie komentuojančių, siūlyčiau perpavadint šį reikalą į "Išblaivinimo štrichai 4. Kulminacija".

Šnekorius 
Prisidedu prie vertinusiųjų ir komentavusiųjų. Gražiai įforminta akistata su savimi ir laiku.

java 
;) už jūsų žodį - neįkainojamą.
5.

Juozas Staputis 
Turininga, prasmingas eilėraštis.

Važarė 
Be galo jautru, Gera skaityti.

0

2

  • Àâòîð: Pranas
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Pranas
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2014-06-30
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1
  • Óâàæåíèå: [+0/-0]
  • Ïîçèòèâ: [+0/-0]
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    2 äíÿ 6 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2018-09-13 22:39:39

Fragmentai laiko ir savęs (2

... ir išgirdau, kaip pašaukė:
— Štai aš.
Apsidairau. Ir vėl:
— Aukščiau,
Viršum galvos žiūrėk.

Ir ką gi?
Lubose skylė,
Per lentą, įstrigus į balkį.
Kažkas it išeiti norėjęs pro ją,
Bet... balkis sustabdė.
Ir tyli skylė kaip užgesus žaizda.
Kiaurymė juoda tartum šašas.
Ką pasakyti panoro ji man?
Kokia atmintis jos tuštybėje slapias?
Bet dieve, ne tai man šį kartą svarbu,
Nes, regis, sulaukęs, ko laukiau —
Iš  tuščio save  atsiminti imu
Ir aušta į lopšį gimtinės peizažas,
Į žodį – jau pats padūmoti einu.

Giliai įsiėdus į balkį skylė
Man priminė kablį,
Lopšiams pakabinti.
Ant stogo kalenę vaikystės gandrai,
Gimtą kraštą apleido seniai
O tie, kas paliko, tai vėlgi bedarbiai.
Ir visgi labai nuostabu,
Kad tuštybė tokia, kaip skylė
Neša šitokią laikmečių naštą.

Ak, mažyte dalele erdvės,
Į balkį kabliu įsodinta,
Na, sakyki, kodėl negalėčiau tikėti,
Kad kažkur tavyje
Žydi angelas  mano
Paparčio žiedu.

Tegu būna blogiau
Negu sakant, kad šitaip nebūna.

Į eilėraštį melstis einu,
Kad savęs netausotų vien lyrai.
 
2014-06-21 17:06

Balsų: 5 Kas ir kaip?

2014-06-21 22:04 Pranas
Pranas 
Taip, Tom, dėl minčių padrikumo, teisus esi, o aš dabar šit galvoju, kaip realizuoti tai, kas pasakyta paskutinėse šio fragmento eilutėse, būtent:

Į eilėraštį melstis einu,
Kad savęs netausotų vien lyrai.

Būk drūtas!

0

3

  • Àâòîð: Pranas
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Pranas
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2014-06-30
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1
  • Óâàæåíèå: [+0/-0]
  • Ïîçèòèâ: [+0/-0]
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    2 äíÿ 6 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2018-09-13 22:39:39

:tomato:

Fragmentai laiko ir savęs (3)
Santrauka:

Bokso ringuose nokdaunas trunka 10 sekundžių. Pas mane  jos  ištęstos, bet nuo nokauto skiria nedidelis laiko trupinėlis. Manau, kad žmogaus lemtyje tokių  trupinėlių pribarstyta daug, Bet turbūt tai ne svarbiausia, apie ką čia parašiau. .

Nokdaunas

   — Kažkas tave saugo, Pranuci. Bet kas?  Ir  kodėl? Kam toks reikalingas? – pasakė Vidinis, pauzėse  tarp žodžių susmaigstęs tris klaustukus.   
   Neklausiau, kodėl jis taip. Būna, kad svarbesnių dalykų jo neklausiu, o čia — netikėlio netikęs nutikimas: prieš Jonines, nukritęs nuo kopėčių, pasikabinau ant tvoros geležinių strypų kaip šašlykas. Kaimynai neiškart pajėgė nukabinti per 100 kilogramų Pranucį, bet medicinos greitosios pagalbos automobilį jų pagalba aplenkė.
   Truputį pameluodamas ir nutylėdamas apie it  ietimi pervertos kojos blauzdą su išdraskytais jos mėsgaliais, trečioje dienoje parašiau:

Kai girtas būni — 
ir eilėraštis girtas.
Daug  kraujo praliejau ant sodo gėlių,
tačiau nė viena taip  gražiai nežydėjo,
kaip kaktą praskėlęs akmuo...

   — Och, kokia stipri mintelė.
   — Superinis.
   — Čia tai gerai.
   — Stipru.
   — Nuo šio teksto kaip gerai gavus į galvą pasidarė saldu. Ačiū. — perskaičiusi atsiliepė „Rašyk“ svetainės publika ir atsitiko taip, kad kūrinys buvo priimtas į savaitės geriausių septintuką.
   O prie tvoros buvo ir Vidinis. Vienintelis, kuris, padėjęs ranką ant Biblijos, galėjęs liudyti mano gyvenimo nutikimus, kuomet — panašiai kaip šį kartą —  ir Abraomas ten karietą pasiųsdavęs. Gerai pažindamas jos vežėją, Vidinis kilstelėjo ranką, girdi: labas, prietėliau, bet neskubėk. Panašu, kad vėl išsilaižys.
   Žinojau, kad ir dabar Vidinis irgi neatėjo guosti, bet nemaniau, kad jam rūpėtų tokie dalykai, kaip kas mane saugo ar nesaugo. Ar reikalingas esu kam? Ne sykį ir jam kalbėjęs, kad sulaukus 75, žmogus baigia jam asmeniškai skirta misiją ir tuomet — jeigu pasilieka būti šiapus —  jam tenka pagyventi už tuos, kurie tokio amžiaus nesulaukė. Pradžioje taip tik leptelėdavau arba, tarkime, pajuokaudavau. Sakydavau taip tik todėl, kad regėjosi, jog taip smagiau, šauniau. Žodžiu, nepamąstydavau, kad jeigu tai tiesa, o dangau! kokia tai didi atsakomybė kad ir savaitę ar mažiau pagyventi už kitą. Neįsivaizduoju, kad kas iš Ievos ir Adomo palikuonių laisva valia imtųsi tokios misijos. Nežinau, ar iš tiesų taip yra, kaip juokais pakalbėdavau, bet kad taip gali būti — kodėl ne? Manau, kad kiekvieno žmogaus dalioje daugiau to, kas privalu padaryti pagal jo prigimtinį kodą, kurį — bent  kol kas — geriausiai sugeba perskaityti sapnai. Ir tikra, kad  pats  per save  įtikėjau, kad gyvenimai kitų žmonių sąskaita yra užrašyti Aukščiausiojo išmonių knygose. Todėl nereikėtų nustebti, jeigu apie tokią esatį būtų išgirsta, kad ir per Dievo žodžio aiškintojus. Tačiau asmeniškai man ir jie  nereikalingi — per save pažinau, per save tikiu.
   — Smagu buvo matyti atėjus prie tvoros. Ačiū. Betgi matai, kaip viskas nesėkmingai. Vėl Abraomo karieta sugrįžo tuščia. Atsiprašau. O guosti nebandyk, nes yra kur kas blogesnių dalykų. Aš pradedu rašyti knygą.
   Buvau įsitikinęs, kad ši žinia Vidiniui kaip nokdaunas. Prieš kurį laiką jau esu skelbęs jam tokią naujieną: pradedu  rašyti knygą. Ir gerai atsimenu, kaip ją sutiko.

  — Ar tu? Pradedi?— skausmingai atsiduso Vidinis. Neprisiminiau kada jį tokį nelaimingą matęs. Atrodė negali atgauti amo, atrodė pasiliks invalidas. O man darėsi pikta, kad taip niekingai elgiasi bičiulis, su kurio  kartu nuo lopšio. Pakėliau balsą ir  kartojau:— Pradedu. Užsirašyk ant  kaktos: Pradedu, pradedu...
   — Kakta, nosis... Ar nematai? Visas kūnas išrašytas, visi jo organai. Būk geras, Pranuci. Labai prašau. Asmeniškai parūpinsiu dangaus karalystę, tik susimildamas nerašyk. Štai lova. Aš ją  tau paklosiu ir eik miegoti.
   Veiksmas — kaip šį kartą, taip  aną — vyko netoli Balsių (Kryžiokų) ežero 5 arų sode. Tik tuomet buvo gilus ruduo. Priešžiemis. Pasiilgęs vienumos trankiausi per visą Vilnių į šį rojaus kampelį, kad tik niekas man ir niekam aš nekliūčiau. Betgi, Dieve mano, yra šiame pasaulyje Vidinis: meldė, nerimo, prašė manęs  nepradėti rašyti  knygos, kas reiškė, jog  jis netiki, kad galėčiau padaryti užsimotą darbą. Betgi tokie pažadai ne pirmą sykį, tačiau tokio įnirtingos pasipriešinimo nepasitaikė. Todėl buvau įsitikinęs, kad atsiradus  tokiia progia, Vidinis pasirūpins  priminimu. Vėl kibs į akis, vėl pyks, bars, vėl  klaus, kelintą sykį toks toks dvasios kilstelėjimas, kam jis toks reikalingas, jeigu nė viena knyga neparašyta.
   Ir štai jau, kaip įtariau, blogiausia žinia Vidiniui  pasakyta, o jis nė krust.
   — Ko tyli? Negi negirdėjai, ką sakiau. Rašysiu  knygą.
   — Atėjo laikas savimi pasirūpint. Nepyk,— ramiai paprašė Vidinis. — Reikalingas krikšto tėvas. Bet va, regiu, kad vienakojis. Bent  kol kas, kol išsilaižysi, tokio man nereikia.
   Ko tikėjausi, nesulaukiau. Atrodė, kad  Vidiniui mano raštai nerūpi. Nors iš tikrųjų, jie ne tik mano. Daugiau, mažiau, o  kartais juose kone visas Vidinis. Bet dabar  jau nesuvokiau, ką jis kalba: Vidiniui reikalingas Krikšto tėvas? Asmeniškai, ar kaip čia? O krikšto motina? Ji reikalinga? 
  Tyliu ir matau tik jį, tik Vidinį. Regiu, kai nužengęs reikalingus kelis žingsnius sustoja prie lango, atsiremia petimi į jo staktą, siurbdamas į akis dieną, kai viršum Vilniaus Balsių  saulė teka 04:42, o leidžiasi 21:15. Tai birželio 15 – ji, sekmadienis, kai paroje  šviesos pustrečio karto daugiau negu tamsos, kuri  mėnulio pilnatyje net neakina.
   — Ir vis dėlto, Vidini, pradedu...
   — O aš gimdau, Pranuci. Ir jau vardus žinau. Visi trys sūnūs: Idinis, Dinis ir Inis.
   Laukiau, kada nokautą patirs Vidinis. Dabar gi pats  pasijutau šoko būsenoje, kai atrodė, jog tų 10 sekundžių pritrūks, kad vėl atsistočiau ant kojų. Bet neskaudėjo. Atsiminiau save, kaip dabar Vidinis stovintį prie lango ir žvalgantis po žvaigždėmis aptekusį vėlyvo rudenio dangų Atrodė, tik dėl  jų žmogus turėtum būti laimingas ir trenktis nežinia kur, kad tik gavus pasižiūrėti kaip jos atrodo: mažos ir dar mažesnės. Ir  lengva vaizduotis, kiek daug  jų reikėtų nužerti, kad susirinktų pilna sauja  Mėnulio pjautuvas ryškus, bet įdomiau įsižiūrėjęs gali pamatyti pilnaties obuolį. Tik nežinia kodėl jis mažesnis, sutilpęs į pjautuvo išlanką.
   — Vienas, du, trysi, — skaičiuoja  sekundės.
   — Štai kur knyga. Tik skaityk. Nuo kurios vietos pradėsi, vis tiek aišku, kad tai Dievo parašyta. Jo raštas. Nemoku suprasti žmogaus, kuris po tokiu dangumi užkniubęs skaito kad ir Justiną Marcinkevičių. Tai  Dievo knyga, o gal Jis Pats
   — Keturi, penki, šeši...   
   — Mielas žmogau, po tokiu  dangumi  nuodėmė  ginčytis.  Sakau, tai Dievo knyga. O gal Jis  Pats. O ką, Pranuci, surasime tavo knygoje? Dar kartą  geriau - blogiau pavaizduotą gyvenimą, kurį  mes patys ir gyvename. Prašau tavęs: nepradėk, nerašyk. Ir būsime geriausias draugas iki karsto lentos.
   — Septyni, aštuoni, devyni...
   — Jeigu pradėsi rašyti knygą, tikrai mirsiu. O jeigu dėl mano  mirties neapkaltins tavęs prokurorai, nubaus Dievas. Bausmės už mano gyvybę neišvengsi.— lepinosi kalbėjimu Vidinis
   — Stop! Iki nokauto pritrūko vienos sekundės. Jis jau  mąsto, supranta.  Ką gi, op!
   Taip, aš  jau vėl mąsčiau, bet nokdaune surankioti atsiminimai neatrodė niekingi. O viena sekundė pasirodė irgi didis lobis; ji suspėjo išsigelbėti nuo nokauto.

Tik neapsunk, Vidini,
nuo rašto, žodžio, nuo minties.
Tik neišnok į akmenį
kai įniršiu pasotintas esu;
išlik net ir tuomet
kaip iš miglų išėjęs angelas,
kad ir nelinksmas,
gal netgi be sparnų.
Mano likimuose tiek velniavos, kad neišsrėbsiu.
Juolab, kai sotus — neįmanoma perdaug.
Maniau, kad ją kaip nors prauliavosiu,
bet šit regiu — ir baliams pavargau.
O švystelėjus tavo kantriai šviesai,
pasitempiu ir išeinu priimti žirgo:
sudunda kanopulės į ausis, į atmintį, į lūkesčius geriausius
ir sieloje išaušta primiršti veidai.
Neklausia jie manęs, kas naujo mano kaime,
neklausiu jų, ar žada į namus pareiti.

Tik neapsunkime, Vidiini,
kai viskas šitaip paprasta ir aišku. Pelėda 2014-08-21 16:01:47

-------------------------------------------------------------------------------------------

Fragmentai laiko ir savęs (3

Ateina laikas, kai žinai —
Paveikslo nenupieši,
Nebent eskizą, metmenis,
Iš rūko kylančius į drobę,
Nebent jo vizijas,
Kurioms subręsti reikia metų,
Kol jis, paveikslas, bus.

Nors lig lubų man neaukštai,
O ir lazda iš rankų neiškritus,
Bet kaip suprasti, kaip,
Kai iš padangės jų
Aukšta žvaigždė sušvinta.
Įkaista balkyje įstrigusi skylė.
Atrodo, atsiminti net nenoriu,
Kad savo lūpomis dar neseniai
Kalbėjau:
— Žmonės,
Tai jis gi, vąšas, lopšiui pakabinti,
Įsiterpė savim giliai į siją,
Kad išsuptų, palepintų šilų Dzūkiją,
Kol dar bedantė ji, kol lopšyje.
Tai jis, kablys, paliko šitą skylę,
Bet — ša: kaip  atsitiko taip,
Kad tapusi žvaigžde?
Ją pirmą kartą šitokią matau.
Kaip  atsitiko: lubos žemos,
O žvaigždė aukšta, aukšta.

Labai tikiu, kad Trys karaliai
Ją virš Betliejaus matė kažkada,
Bet vėlgi – stop: jau ir karaliai čia,
Kreida ant durų staktos pasirašę.

Suvilgau lūpas žodžiais ir tariu:
— Išminčiai, po šita žvaigžde
Ne vienas Kristus gimė;
Po šia žvaigžde ir aš gimiau.
Stefanija jos vardas, mano motinas.
O Šklėrių sodžius — abiejų gimtinė.
Jos vyro, mano tėtės Vinco — irgi.
 
2014-06-22 17:24

Važarė 
Pulsuojantis tiktrumu

Juozas Staputis 
Gyvenimas -tai gimimas apipintas mintimis, darbais.

java 
nedrįstu suabejoti šių eilučių tikrumu.

java 
kodėl 3 ? Juk šauniai parašyta.
Į

0

4

  • Àâòîð: Pranas
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Pranas
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2014-06-30
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1
  • Óâàæåíèå: [+0/-0]
  • Ïîçèòèâ: [+0/-0]
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    2 äíÿ 6 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2018-09-13 22:39:39

Fragmentai laiko ir savęs (4

Būta ne kartą,
Kai žvaigždę sutikęs,
Palikdavau tykiai keliauti ją sau,
Maniau taip, kad tykiai...
Tuomet nežinojau,
Kad niekas taip skaudžiai savęsp nerimauja
Kaip žvaigždės, kaip Visata..
Dabar jau tikiu, kad gal Dievas — labiau.
Bet rūpestis mano šiandieną jau kitas;
Karaliai – išminčiai atėjo į pirkią,
Kreida pasirašę ant durų staktos.

— O, kaip erdvu! — pirmas tarė: —
Garbė tau, garbė, Visagali,
Kad ir mažoj pirkelėj
Nelyg Visatos atskala — žvaigždė.
Neveltui ėjom ilgą kelią.
Te neišnyksta jos šviesa.

— Kai, Kasparai, jau po tavęs kalbu,
Nedaug beliko pasakyti:
Aš, Melchioras, laiminu pirkelės žvaigždę
Tegu užgyja lubose skylė
Ir atmintis nemoka pailsėti
Skambėk, aukštoji!
Dievas su tavim...

O trečias vėl:
— Jei ne stebuklas čia — tai kas?
Bent nemanykit, kad galėčiau nepagirt tiesos:
Aš, Baltazaras, pritariu girdėtiems žodžiams,
Tačiau te ir savi  išlieka:
Nors ne Betliejus Šklėrių sodžius,
Bet Kristaus irgi daug..
Šį kartą patalą aš savimi paklosiu
Kad  nepavargt naktelė nuo šviesos.

Jis juodaodis, Baltazaras,
Tad  supratau, kodėl taip taręs,
Ir pats atsiliepiau:
— O Dieve, Dieve, kaip gražu.
 
2014-06-23 19:36

Važarė 
išmintimi alsuojantys

Juozas Staputis 
Pasaulis sutvertas gražiai ir labai malonu, kai džiaugiesi juo.

Tom Kom Potas 
Kristaus ir žvaigždžių daug visame kame tik reikia nebijoti tykiai atsimerkti. Šiltas kūrinėlis, subtiliai su atitinkama nuotaika sudėliotas.

DAINORA 
Ypač suskambėtų pieš Kalėdas. O žvaigždę sutikus nereikia jos paleist :)

0

5

  • Àâòîð: Pranas
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Pranas
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2014-06-30
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1
  • Óâàæåíèå: [+0/-0]
  • Ïîçèòèâ: [+0/-0]
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    2 äíÿ 6 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2018-09-13 22:39:39

Fragmentai laiko ir savęs (5

Kas atsitiko?
Protas temsta?
Per šitiek metų būta,
Be ypatingų išimčių —
Kaip įgimta, kaip privalėjo būti;
Ant stogo krankė Golius varnas
Ir pailsėjčs skrido į miškus.
Žvirbliai prie kluono kapstės,
O kregždės — skrydžiuose nerimo.
Ir kai Joninės ant kupros
Viduvasarį pakelia į dangų,
Naktis tokia it būtų be tamsos —
Nors sakoma — laužai per naktį degė
Bet, šventas Jonai, pats žinai —
Tokioj naktyj jie irgi dėl mados
Per stiklą sviesto ar medaus
Neprilaižysi, — sako  žmonės.
Taip visuomet, tačiau šįkart
Nakties tamsos visai neliko —
Ištirpo šypsenoj žvaigždės,
Įšvitusios medinėj pirkioj.
Pritemus vakarui, tuoj rytas aušo.
Gal kiek lėčiau Žemaičiuose ar Suvalkijoj,
Aukštaičių žemėse, ar dar kažkur,
Bet čia, kur pakraštėlis Lietuvos
Kur Grūdo ežeras krantus skalauja
Ir supa Grūdą, dukrą mielą,
Plukdydamas į Merkio glėbį,
Kur pusto vėjai kopų smėlį,
Kur aikčioja ir mano sodžius Šklėriai,
Kur ir Jonų nelikę – vienas, kitas,
Savęs  ant kojų nepakeldami. 
Ar girdite? — savęs ant savo kojų.
Tai nereiškia, kad šitokia žinia bloga,
Kai greit išmokstam pasikliaut lazda.

Atsiremiu ir aš į ją 
Šįkart stipriau, drąsiau, nelyg į tvorą –
Atrodė,  šaknimi įžėlusi į žemę.
Ji nepaliks, ji neišduos manęs.
Ir jai juk reikalinga sužinoti,
Ko ieško pirkioje po jos aukšta žvaigžde
Vasaros saulėgrįžos karaliai.
 
2014-06-24 23:41

Brigita Bdiamond 
Labai vaizdinga ir gilu : )

java 
užmiršau pabrėžti - jūsų kūrybą.

java 
esu jaunas žmogus - tarkime visai kito amžiaus nei jūs, bet su didžiausiu džiaugsmu perskaitau ir išjaučiu kūrybą.

2014-06-25 13:29 bibliotekininkė
bibliotekininkė 
4, ne mažiau puikus nei kiti jūsų.

Važarė 
Paantrinsiu Raganingai, tikrai, kad vaizdai akyse stovi, ypač , kai esi gimus nepertoliausiai nuo tų vietų ir myli šį smėlingą dzūkų kraštą

Raganinga 
Skaitau tokį kūrinį ir matau vaizdus, net stengtis nereikia, taip puikiai perteikiama viskas

Juozas Staputis 
Kai rankos stiprios ir galva visada padeda ir lazda.

java 
be lazdos ;)
eilėse pasveiksite ir dėl kitų žmonių pasistenkit.

java 
tad 5
savęs ant kojų nepakeldami ;)

Pranas 
Baik, mielasis. Kaip be lazdos?

java 
Tauru čia viskas pas jus.
Aišku ir sklandu.
Mintis vystosi tolygiai.
Tik lazdą meskite dar jaunystė pakelia iš lovos ir iš naujo.

0

6

  • Àâòîð: Pranas
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Pranas
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2014-06-30
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1
  • Óâàæåíèå: [+0/-0]
  • Ïîçèòèâ: [+0/-0]
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    2 äíÿ 6 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2018-09-13 22:39:39

Fragmentai laiko ir savęs (6

                                                    Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių

Net nežinau,
Ar geba išmintis pasikalbėti su žvaigžde.
Bet kaip žinosi, jeigu iki šiol
Pakakdavo ją pamatyt aukštai
Ir vėl žemai nuleisti galvą.
Taip įprasta, taip gera —
Žaliuoja sodai, pievos, miškas...
Visas pasaulis, regisi, atėjęs būti tau,
Net ir eilėraštis kaip džiaugsmas
Apkabina lūpas ir žiodo jas.

Bet  jeigu taip, tai ar žemai
Galva po kasdienybę dairos?
Ir iš tiesų, kur kas yra
Visur dzievulio būta.
Ir suprantu ūmai,
Kodėl taip nedažnai
Savo akim po aukštą dangų vaikštau.

Pasilenkiu prie žemės kuo arčiau
Ir jau ne saujomis,
Jau siela ją, kaip atgailą semiu.
Net skauda, kad taip aiškiai suprantu:
O Dieve, juk ir aš išaugęs ant žvaigždės.
Kodėl tylėjai ir  kodėl tyli?
Net išmintis užmiršo prasižioti,
Kad pakraštėlis Lietuvos
Taip pat žvaigždės dalis.
Ir net vanduo šulinyje,
Ir net akmuo ant kelio
Ir nesvarbu, kur būtų kas —
Tai vis žvaigždės būties lašai... 
Ne Žemę plūgas aria,
Ne lopeta ją kasa.
Taip tik atrodo, o išties —
Tai Žvaigždę plūgas aria,
Tai lopeta ją kasa.
O Žemė — vardas dieviškai gražus,
Bet ne esmė.

Galbūt todėl ir pirkioje
Išminčiai panorėjo pasibūti,
Kur kažkada ant kablio suposi lopšys,
Ir jiems  turbūt labai parūpę,
Kodėl žmonių gyvenimais
Gesimame žvaigždes.
 
2014-06-26 08:59
Eilės

Juozas Staputis 
Dangus, gamta ir žmogus jos lopšyje su savo džiaugsmais ir rūpesčiais.

Raganinga 
Žaviuosi Jūsų kūryba, šis eilėraštis taip pat man labai artimas ir suprantamas

Tom Kom Potas 
Prasmingai žvaigždė lig žemės nusilenkė, lig žemės bet virš kasdienybės.

tictac_it 
Kada vidinis - dalis žvaigždės. Šitas tekstas gražus, tikra kontempliuojanti poezija - žvaigždės būties lašelių stebėjimas.  5

0

7

  • Àâòîð: Pranas
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Pranas
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2014-06-30
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1
  • Óâàæåíèå: [+0/-0]
  • Ïîçèòèâ: [+0/-0]
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    2 äíÿ 6 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2018-09-13 22:39:39

Fragmentai laiko ir savęs (7

Vidurvasaris jau nekils aukščiau
Ir bėdavoja žmonės, kad ir vėl neradę žiedo.
Paparčių daug – paežerės, miškai jais dosnūs,
Bet anė vieno, kad žydėtų.
Atrodytų, įkrisk į jų būtovę ir galvok,
Kad gal jų žiedas pats esu.
Bet — ne. Lengviau sakyti: neradau,
O Jonines palikti skoloje.

Ir aš ne išimtis,
Ir aš tiek daugel metų
Nepavargau matyt, kaip sudega laužai,
Kaip pustosi ir aušta pelenai
Kaip skaudžiai po truputį, po žiupsnelį
Sugrįžta į ugniavietes žolė.
Ak tu, kantrybe, tu – kupranugari,
Prašysiu Žodžio, kad tau būtų geras,
Kad išmaldai nebūtu abuojus
Galbūt ir man padėsi dar apželti 
Ir klyktelėti gerve rudeniui
Iš Šklėrių pirkių palubių.
Nedaug paliko jų, labai nedaug,
Nors kai žinai,
Kad pelenai taip pat žvaigždės dalis,
Ar verta guostis ir gesintis savimi.
Kaip kad ugniavietės — žole
Kaip tuščias laukas — arimu 
Kaip paukščiais giedantis dangus — tyla.
O būna — ugnį užgesinam ugnimi,
Tačiau  esmė išlieka ta  pati:
Žvaigždė dėl to nenyksta.
Tegu  — kitaip, tegu — visaip,
Tačiau ligi lašelio savyje...

O, regisi, jau užtrunku –
It tyčia  neskubu giliau mišką.
Man gera būt šilinių žmogumi,
Ir tai, kad šitaip, kaip yra,
Man teikia paspirtį neužsimiršti
Ir nuo žemų lubų aukšta šviesa 
Nesibodi atgal — jau kaip žvaigždė —
Į tolimą vaikystę grįžti.
Jau nesakau, kad buvo ir... nėra.
Kaip ir ugniavietės — gesinasi žole.
 
2014-06-27 04:47
Eilės

apytikris 
NU, NESVARBU, KA UŽ MANE GERI\U,SBARBU YRA an1 bryd# vieyon passsssssssstatyt

Tom Kom Potas 
Rasti nebūtina, svarbu tikintis ieškoti...

Važarė 
Prasmingai ir giliai

0

8

  • Àâòîð: Pranas
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Pranas
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2014-06-30
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1
  • Óâàæåíèå: [+0/-0]
  • Ïîçèòèâ: [+0/-0]
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    2 äíÿ 6 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2018-09-13 22:39:39

Fragmentai laiko ir savęs (8
— Pramerk akis,
Nes sapnuose visaip nutinka,
Net ir žvaigždė užgęsta it nebuvus,
Garsiau už varpą skambina liežuvis,
O varnas Golius it Čiurlionis
groja „Mišką“, —

Vėl užgulė kažkas balsu ausis,
Kažkam ir vėl labai parūpę
Išsaugoti kaip šventą raštą,
Kaip Jėzų, kryžiumi prikaltą,
Vėjais šukuotą
Smėliu papustytą
Sunkaus vargelio ašarą – šilų Dzūkiją,
Neleidžiant sužinoti jai,
Kaip džiūgauja šviesa,
Kai Dievas ir žmogus drauge
Su šaknimis į žemę lig dangaus.

Kalbėk,
Net  jeigu pragaras esi, 
Ką nori man sakyk, nežinomasis.
Akis pramerksiu
Bet pasakoj, pabuvusi siela,
Aukštų  pagundų neapleis.
Jei ne kalnais, tai bent savim
Jos ateitį čia paauginsiu.
Na taip, aš žodžių ne savų
Gan nemažai pririnkęs,
Bet pasakyta irgi be manęs —
Tai tik todėl, kad rūpi kuo geriau
Išreikšti save patį 

Joninės gesta, kaip kasmet
O virš laužaviečių  - apkutę debesys
Ir prunkščia atgrasiai lietus,
Bet man nereikia šitokio peizažo,
Nereikia pakartojimų,
kuriuos beveik per šimtą metų
Savy įaugusius turiu
Nereikia, Goliau, ištikimas paukštį,
Įaugęs į šilus krauju.
Juo nenutyla grot M. K. Čiurlionis
Ir gera man, kad tokiai atminčiai
Net  pameluoti savyje nemoku..
Bažnyčių daug, bet ši, kur Žmoguje,
Lig šiolei man švenčiausia.
 
2014-06-28 14:15

Juozas Staputis 
Bet ši, kur žmoguje, lig šiolei man švenčiausia.

java 
jaunystė sveikina jus ir linki šypsotis ;)
5 žinoma.

Pranas 
Džiaugiuosi, žemaituk, tave šitaip girdėdamas.

kukas 
Pranai, tu mano dzūkeli, būk pasveikintas.
Kaip gerai, kad žodžius galime naudot ne vien tuštiems pokalbiams. O Tu sudedi į gerus audinius.
Gaila seni, kad aš ne Lietuvoj, aplankyčiau Tamsta. Aš kalbėčiau tau žemaitiškai, o tu man padzūkuotum.

0

9

  • Àâòîð: Pranas
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Pranas
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2014-06-30
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1
  • Óâàæåíèå: [+0/-0]
  • Ïîçèòèâ: [+0/-0]
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    2 äíÿ 6 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2018-09-13 22:39:39

Fragmentai laiko ir savęs (9

Jūs sakote - tremtis, išeivija...
Jūs sakot – buvo karas.
Šitos dalios lig šiol yra
Ir nesvarbu, kas šaudo ką,
Kas karia.
Bet čia, gimtų namų palubėje,
Kur kažkada įstrigo balkyje kablys,
Kur užsikoręs suposi ant jo lopšys,
Gyvena Feliksas – mano senelis.
Ir keista, net baugu,
Kad iki šiol sakydavau – gyveno.
Nenoriu peikt savęs dėl to,
Nors mano moksluose jau pasakyta:
Kas buvo – pasilieka būti,
Jei durys uždarytos sandariai.

Su juo, su Feliksu,
prie varlėm kurkiančios balos,
Ūso vardu vadintos,
Atėjo būti Karlonai...
Nepyk, seneli, ir neguosk manęs
Aš  suprantu -  ne šiaip čia Trys karaliai
Ilgu, neklystančiu keliu
Iš tolimos šalies keliavo.

Kupranugariai ilsisi apirusiame patvory, 
Palikę pėdsakus ateiti į Betliejų
Ir pamatyt, kaip atkakliai
Tik gimęs kūdikis
Žiemos saulėgrįžą, saulelę kelia.
Kuri mažu, it gaidžio žingsneliu
Aukštai į Jonines išeina,
Ir Trys karaliai iš paskos...

Jūs sakote – tremtis, išeivija...
Jūs sakot — buvo karas.
Regiu, kaip kablį į lubas
Mano senelis kala
Ir pirmą kartą supasi lopšys.
Įkėlė vieną, antrą kūdikį,
Vėliau ir kitą, ir ketvirtą,
Bet pirmas numirė,
Paskui dar vienas
Įkėlus šeštą, - jau numirę keturi.

Kiek angelų iš vieno lopšio!
Kiek atminties, skaudžios kaip karas!
 
2014-06-29 16:21

Tom Kom Potas 
Šiltai čia ir nuoširdžiai atkakliai atmintis kala kablius nenorėdama pasiduoti...

Pranas 
Na taip, mielas Leonai. Senatvė. Ant kojų nepastoviu, tad ir pavėjui... Ne mano valia tokiu būti.

Leonas Butėnas 
Didžiai gerbiamas poete, Pranai.
KODĖL JŪS PASTOVIAI, UŽSIDUODATE (9)
KIEK BUS KOMENTARŲ? Ir kaip pergivenate
jeigu tiek nesusirenka? Klausiu daugiau
visgi matydamas senbuvio pataikavimus ir
neabjektyvuma (tikrai speco), komentaruose?
  Mat būna kad nesvarbu iš kur vėjas...bet
Jus visad, ryškiai, aiškiai-p a v ė j u i ?

0

10

  • Àâòîð: Pranas
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Pranas
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2014-06-30
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1
  • Óâàæåíèå: [+0/-0]
  • Ïîçèòèâ: [+0/-0]
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    2 äíÿ 6 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2018-09-13 22:39:39

Fragmentai laiko ir savęs (10

Ko nutilai, o Goliau varnai, krankt ant stogo?
Ir aš skaudus
Tartum išpampusi votis.
Norėčiau atsimint netekusius dėdes,
Beje, netekusius dar supant juos lopšy,
Kai iki jo man dar toli.
Tai buvo vyrai keturi,
Tačiau  net man dabar bevardžiai.
Gal būt todėl vardų ir angelai neturi,
Juos panardinę užmaršty.
Bet vis dėlto,
Išmokęs lopšį supt vėliau
Sukuos atgal aplinkui žemės ašį:
Kodėl man nepasupti jų
Sugrįžusių atgal į Ten
Kur motina Karolina
Nuo rankų kėlė juos į lopšį.
 
Senele mano, nedažnai
Aš ištariu taip aukštą vardą.
Net atmintis apauga samana –
Tas laikas toks,
Kad dar ir pats norėdavau nukrist į tavo sterblę.
Atsimenu nelyg šešėlį pilką,
Nukritusi ant gulto papečky, 
O Karolina, motina šešių sūnų,
Šaknie, įaugti Karlonams į žemę.

Išliko du.
Vienas arčiau prie Dievo,
Divu ir Divuliu vadintas;
Jis mano krikšto tėvas.
O kitas – Vincas,
Vos tik ant kojų pasikėliau,
Nustebo žmonės, kaip labai į tėtę panašus.

O Goliau varnai, krank,
Tyla mums nepadės.
Aukšta šalis — šilinių dzūkų kraštas
Ir jos kapai aukšti
Po smėlį kaip po dangų vaikšto.
 
2014-06-30 06:26

Pranas 
Taip, gerb. A.Puokai, tu, mano galva, labai teisus. Ir  ne todėl, kad panašiai ir aš mąstau, ir jaučiu. O šis  darbas yra graučiau, yra toks lyg ir planas tam., būsimam ir tikresniam, kuriam kažkodėl dar vis nusiteikęs. Bet  ir šiuose memuoruose, regisi, gali būti tokie, sakykim, poezijos blykstelėjimai, mirktelėjimai". Man  įdomu, kokiais  momentais, pasireiškimais dvasioje  reikėtų laukti jų pasirodant.
Būk drūtas...

A Puokas 
Memuarai eilėmis balansuoja ties prozos riba, kiekvieno atmintis savaip klosto pasaulį.

apytikris 
Šiųdienių eilių kontekste Pranas man suprantamiausias ir artimiausias, nors ne viską pasauly esu perskaitęs ir į autobiografijas nesigilinau. Todėl - 4

Baronas Miunhauzenas 
2.

Mintautė 
Jūsų poeziją įvardinčiau - Būtovės slėpiniai.

Važarė 
Man labai labai artima

0

11

  • Àâòîð: Pranas
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Pranas
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2014-06-30
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1
  • Óâàæåíèå: [+0/-0]
  • Ïîçèòèâ: [+0/-0]
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    2 äíÿ 6 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2018-09-13 22:39:39

Fragmentai laiko ir savęs (11

Tiksena laikrodis,
Tačiau visai neskauda.
Anapus šito laiko — kitas bus.
Išmokau jau ir nebūtį paverst į būtį
Įeit į mirtį gyvas ir žvalus.
Ir jeigu kam norėsis mane peikti
Galbūt veltui neaušinkit burnų.
Kai ir šventieji telkiasi į žodį,
Nelengva pasirodyti kvailiu.
Pakako tarti: Feliksas, Karolina, 
Atėjus prie balos, Ūsu ją pavadinti.
Ir kilsteli dangus viršum galvos
Šakas išskėtęs, Vakarais – Rytais
Apglėbia miškas.
Man nelabai svarbu,
Kas kaip dainuoja čia;
Mieliausia, kad dainuoja ---
Kad neišsenka šulinių vanduo,
Dejonės irgi neišsenka...
O, koks turtingas čia žmogus!
Matai, girdi... ir gesta raidės klaviatūroje –
Geriau neparašysi.

Betgi rašau.
Betgi net nežadu šį užmojį palikti,
Gal naiviai, bet tikėdamas —
Ateis jis tyčia ar netyčia
Ir, skambtelėjęs savimi,
Įkris į mano žodį.
Proza gi, susiliejus su giesme
Jau neatrodys, kad proza.

Tiksena laikrodis,
O man visai neskauda,
Bet ne todėl, kad užu šito laiko – kitas  bus.
Aš įeinu į mirtį ir matau —
Pasaulis didelis ir mano ten (jau – ten),
Gesinasi užmarštimi.
Pasupsiu jį, ant rankų kelsiu
Ir nesakysiu:
Viešpatie, netyčia,
bet nebūti ketinau.

 
Važarė 
tiksena laikrodis,
O man visia neskauda..mane užkabino šios eilės, tiesiog buvo gera skaityti, gilu, bet kartu ir paprasta...

Pranas 
Esi gi Akademikas. Nereikalauk, kad už tave kas  tavo darbus dirbtų, arba  von, traukis iš akademikų ložės. Gera vieta tuščia nebūna.

Akademix 
Ir vėl pas tamstą šiąpusinis ir anąpusinis pasauliai. Viskas čia all right! :) Tik susimąsčiau, kai po neaišku kiek metų išeisiu anapus, kaip reiks čion persiųsti tekstus, jei ten nebus klaviatūros...

Tom Kom Potas 
kai pagalvoji tai esmė ir prasmė visai ir visada šalia

0

12

  • Àâòîð: Pranas
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Pranas
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2014-06-30
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1
  • Óâàæåíèå: [+0/-0]
  • Ïîçèòèâ: [+0/-0]
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    2 äíÿ 6 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2018-09-13 22:39:39

Fragmentai laiko ir savęs (12

Dar nebaigiu kalbėti, ką paketinau
negarsiai, tyliai, lyg ir sau.
Ne ten dar, ne po mirtį aš dairaus;
dar vis dairausi savyje
ir kaip dienos šviesoj
vėl Feliksą, senelį išgirstu:

— Palauk.
Skubėt, manau, tiktai neverta,
dar metai, dar kiti
ir skambtelės varpai: Dievulis šaukia,
tuomet ir susitiksime
kaip kad sakai – anapus laiko.
Nors nežinau, iš kur toks vaizdinys.
Tai lyg tas pats lyg tarčiau - 
anoj pusėj Dievo,
kuomet žinai ar bent tiki,
kad jis visur...
Ir aš, beje, į mirusius ėjau,
net  paskutinėj maldoje
dar vis prašydamas,
kad duotų duonos,
tos kasdieninės, nuo kurios
ir dantys ištrupėjo.

Taip nereikėjo.
Ir šitame laike
svarbu pajaust save
ir tokį, ir kitokį, ir visokį,
lig begalybės, lig paskutinio reiškinio,
įstrigusio į margaspalvę būtį
materija, dvasia, gal dar kažkuo. 
Ne aritmetika skaičiuok, kiek ko Esatyje yra;
skaičiuoki savimi, kiek jau pabuvęs kuo
suvokdamas, kad tai ne pabaiga –
ir vėl, ir vėl reikėsią būti dar kažkuo
kaip kad dabar Žmogus esi.

Ech, Pranai, nemanyk, kad išmintis,
įšokusi į tavo, mano, o  juolab
į besikuriančios Visatos esmę.
Dažniau ir ji – kepurė ant  galvos,
kai regisi, kad užsidėjęs ja,
esi aukštesnis.

... pritilo Feliksas, bet neišnyko.
 
2014-07-02 07:08

cogitoergosum 
palietė, magija.

Važarė 
gal visi susitiksim anapus laiko...gera Jus skaityti..

Kunigaikštis Vizbezda 
*subjektyvus:)

Kunigaikštis Vizbezda 
mano sujektyvus pasigėrėjimas.

0

13

  • Àâòîð: Pranas
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Pranas
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2014-06-30
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1
  • Óâàæåíèå: [+0/-0]
  • Ïîçèòèâ: [+0/-0]
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    2 äíÿ 6 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2018-09-13 22:39:39

Fragmentai laiko ir savęs (13*

Kai laiko daug,
jis nebrangus
kaip prekė turguose
užplūdusi prekystalius gausiau
negu pirkėjui reikia.
Dzieduli Feliksai, gal pailsėk.
Man tavo poilsio per daug nebus.
Girdžiu, kaip kalboje sukruto atmintis
ir nežinau: tikėti -  netikėti...
Argi galėję būti, kad kažkur
šitoj, vadinamoj Savęsp šaly,
ateidavęs pasupti tėtės.
Dzieduli Feliksai, — girdi? —
gal pailsėk.

Aukšti kalnai, beje, labai aukšti
po Žmogaus sielą vaikšto.
Esą, čia ir Vidinis būdavęs nelyg namie.
ir Moteris, vis sėdinti ant slenksčio.
Bet dar ne laikas mąstymais audroti galvą —
Tau  pažadu, kad jeigu taip,
tegul užtruks minutė, gal kita,
Bet  atsiminsiu net ir sintaksę
Lydėjusią kiekvieną žodį,
Čia išgirstų kalbų sakiniuose.

— Gal nori pasupti tėtį?
— Tėtį? Ką reiškia – pasupti tėtį?
— Negi kurčias? Ir kaip kitaip jį tokį galima pasupti? - pastorėjo balsas, tardamas žodį „ tokį“.
— Klausiate, ar noriu pasupti tėtį? Jis gi... Nėra  jo.
— Yra  tavo tėtis. Jis dabar lopšyje.
— Nėra, nėra... Jau šešeri metai ir visas gruodis, kai nėra. Dabar jis Ten. Palaidotas Šklėrių kapinėse. Jau ir motina Ten, - pasakiau, o balsas toks, kad pats savęs nepažinau. Gal todėl tokiame pasimetime visai nerūpi, su kuo kalbuosi. O kad nekurčias, tai tikrai - ne. Girdžiu gerai, bet nesuprantu, kaip galima klausti tokių dalykų. Tačiau nežinia nyko su vis labiau tamsoje besišviečiančiu slenksčiu. Supratau, kad kalba ant slenksčio Sėdinčioji ir - Viešpatie! - ką pasakyti?
— Jūs labai pavargusi. Atleiskite, — pasakiau jai ir, užmiršęs nakties ramybę: — Vidini, kur tu? — pašaukiau savo priešą ir draugą.
— Mes visi labai pavargę. Tegu pailsi. Mokėkime vieni kitus pasaugoti, — jaukiai pasakė ant slenksčio sėdinčioji ir, regis, pirmą kartą pabijojau ją pavadinti anksčiau šauktais vardais. Net ir motinos...
— Iš tikrųjų, — pritariau, — poilsiui švenčių dienų daug, o nuovargio, gyvenant Savyje, nemažėja, — tačiau pasakęs tiek žinojau, kad beveik nieko nepasakiau. Praėjusių Kalėdų švenčių dienos jausmus taip skaudžiai sugėlė, kad, atrodo, galiu prie jų fiziškai prisiliesti kaip prie kulkomis suvarpytos sienos. O šiandiena vėl šventė — prasidėjo Naujieji. Vėl reikia džiaugtis, linkėti gerų metų ir įsileisti kitų gerus palinkėjimus. Bet ar kas pagalvojo, kad, ko gero, daugiausia veidmainystės yra būtent šventiniuose palinkėjimuose.
— Kniaukia? — išgirdau lyg kačiuką.
— Verkia. Tuoj nutils. Geras tavo tėtis — paverkia, paunkščia, bet ir vėl, žiūrėk, miega, — išgirdau gerus žodžius sėdinčios ant slenksčio Moteries. Leidusi suprasti, kas jais pasakyta, vėl: — Nenori sugrįžti. Taip neretai būna. Ir kiti keturi jo broliai sugrįžo atgal. Vienas Divulis užsiliko.
— O! kad  suprasčiau, ką  jūs kalbate. Be Vidinio, kaip be rankų. Gal jis man galėtų padėti.
— Darbo užteks visiems.
— Taip. Kas jį  mėgsta, taigi  darbą, jo visuomet užtenka, - patuščiažodžiavau fraze. Tačiau gal neteisinga tokių dalykų kratytis manant, kad  gyvenimą aplink  save galima apveržti kaip kelnes, susijuosiant jas diržu. Man toks tuščiažodžiavimas dažnai būna reikalingas kaip alkanam duona. Mintis per frazes  skverbiasi  giliau į dalykų esmes ir jausmai budrūs pasiimti naują įspūdį, žinia, aplinkybę.
Pažvelgiau verksmo pusėn. Akys ar apsiprato, ar tamsuma praretėjo. Atsirado  jau permatoma prieblanda, kurioje regėjosi jos apgaubti daiktai
- Tavo tėčiui savaitė ir trys  dienos. Į Naujuosius įėjo kaip jubiliatas -  sukaks dešimt dienų. Dar nepakrikštyta, bet  vardą  turi. - Vincukas. Ateik. Pasupsi, - pakvietė sėdinčioji.
- Bet kad jau supa.
- Tai  jo brolis Divulis. Tavo krikšto tėvas. Jis vyresnis. Kiti keturi broliukai...  Ak, sakiau  jau, nenorėjo čia pasilikti...

Aukšti kalnai, deja, labai aukšti
po Žmogaus sielą vaikšto.
Turbūt be jų ir ilgesys
pareiti nemokėtų.
Aš ne gesinsiu jo
kol Trys karaliai, Trys išminčiai
Kreida ant staktos durų pasirašo,
Kol savas kraujas gyvas
Ir nesvarbu, kur praeityj lašėjęs,
Kur šiandieną laša...
------
    *Pastaba. Kad ir kaip nesinori tokius man atrimus  tekstus  dėti į Šiūkšlių dėžę, bet, deja, esu prieverstas. Nesupykite savo kraujo  žmonės, kuriuos girdžiu iš šių tekstų.
 
2014-07-03 14:52
Šiukšlių Dėžė

0

14

  • Àâòîð: Pranas
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Pranas
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2014-06-30
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1
  • Óâàæåíèå: [+0/-0]
  • Ïîçèòèâ: [+0/-0]
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    2 äíÿ 6 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2018-09-13 22:39:39

Fragmentai laiko ir savęs (14

Nuėjo Feliksas į tylą,
Žinojo, ir tyla už jį kalbės,
Proza ir sintaksė kalbės.
Žinojo, kad ir man kitaip reikėtų pamąstyti,
Vis atkakliau įeinančiam į gyvą mirtį,
į atmainą  kitoniškos būties.
Žinau, kaip lengva net save užmiršti,
bet  pasirodo — atsiminti nesunkiau.

O tu šalie, Savęsp šalie keistoji –
nelyg erdvė bekraštė ir žvaigždėta.
Atsikvepi ir išgirsti —
krūtinė vandenynu subanguoja.
kaip šitokiu tikėti savimi?
Man reikia laiko, amžinybės reikia,
kad išpažinčiau šias tiesas raide,
Kad nebijočiau Dievo Žodyje akis atmerkti:
Tikiu — ar girdite? —  tikiu
iš Žodžio sukurtu pasauliu.
Tikiu Žmogum į Dievą panašiu.
Tikiu, kad esame kaip jis: dabar ir visada. 
Tikiu, kad  ir Mirtis – atokvėpio  minutė,
žvaigždės mikro dalis, ištirpusios žvake.

Maža  ugnelė, net labai maža,
o jos liepsna kaip gaisras išdega
kol dvasioje atsiveria šalis Savęsp.
Tai jau kitaip
ir dukart  du — daugiau nei keturi.
Jausmų pasaulyje materija išnyksta,
o laisvė neprišiukšlinta daiktais. 

Man nesunku ištart, parodžius į save: 
— O kliedi, Pranai, kliedi, —
nes, kaip žinia,
Šeštoji palata tuščia nebūna.
Bet ar kas girdi ją?
 
2014-07-04 16:29

Tom Kom Potas 
Pirmos strofos paskutinės dvi eilutės apie užsimiršimus prašosi įsimenamos...

http://vilnius.3bb.ru/
http://klriai.mybb.ru

0

15

  • Àâòîð: Pranas
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Pranas
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2014-06-30
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1
  • Óâàæåíèå: [+0/-0]
  • Ïîçèòèâ: [+0/-0]
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    2 äíÿ 6 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2018-09-13 22:39:39

Fragmentai laiko ir savęs (15

Dažnai kartojau -
ką sakyti dar,
kuomet jau viskas pasakyta?
Paveikslais, muzika, raidėm ir žodžiais,
Šventom Kalėdom ir Betliejum
su atkeliavusia virš jo žvaigžde.
Su Kristaus gimimu ir jo mirtim ant kryžiaus,
Su laikmečiais nuo jo iki manęs.

Nebūna taip, kad mintyse galėtum pailsėti,
nebūna taip, kad sąžinė rami —
daug kartų šitoks turtas degė,
dejavo koncentracijose pelenų.
O štai dabar net ir diena negęsta,
nors netikėk, jog prarasta tiek daug,
kuomet Savęsp,
nubunda iš fantazijų, iš mitų
ir ant duonelės tepęsi kasdien.
 
Dzieduli Feliksai, dar trupinėlį pailsėk
ir tu, o Moterie, taip pat.
Kaip skaudžiai kelią į save randu!
Suradęs gi – nemoku  patikėti.
Lig šiol nepratariau dar vardo jos,
nors jis lietum ir Griunvaldu
po mano sielą neršia,
o ir pati, parėjusi ant slenksčio,
aukščiau negu į sostą sėdasi.
Ir nebandyk jos išprašyti
anė  medum,
anė karu.

- Sakėte, mano krikšto tėvas supa tėtę? Divas? Na taip, jis vyresnis. Vadindavau  tota.
- Šaunu, kad atsimeni, bet čia jis irgi vaikis. Išnešti tokią  atmintį net Savęsp (i) ne kiekvienam pavyksta. Bandyk, gal tau pasiseks. Aš irgi džiaugsiuosi, galėjusi padėti. O jeigu Vidinis pyktų, kad čia atnešiau  nedidelį savo gyvenimo kampelį, nepaisyk jo. Jis irgi dažnai nežino ką daro.
- Savo?
- Tingi mąstyti, nemastyk, - atsiliepė
- Tai dabar šis, kaip sakote, „gyvenimo kampelis“ ir liks čia?
- Jeigu mokėsim būti savyje, tai kaip kitaip? Žinoma, kad liks. Galėtum vadinti jį Felikso ir Karolinos kiemu. Karlonų prie Ūso balos pradžia.
Patylėjau, norėdamas geriau susivokti, bet vientiso vaizdo nebuvo. Paklausiau irgi ne to, kas galėję labiau derėti.
- Sakykit, ar mūsų dialogus galėčiau pasiūlyti vaidinimams scenose?
- Ak, Pranuci, Pranuci, - linksmiau atsiduso Moteris. Ją įvairiai vadinau: Motina, Pirkaitiene, Namų Slenksčiu, dar kitaip, bet dažniausia Sėdinčiąja Ant Slenksčio. O yra ir prigimtinis, tikras, ypatingas vardas ir žinau, kaip labai, būnant Savęspi, reikia jį, taigi, jos vardą, saugoti, kad Moteris neprarastų savo dvasingumo. Jeigu kartais jį kušteliu, tai tik lyjant ir tik lietui ir sau.
Dabar Moteris ir vėl, tik jau pažemintu balsu: 
- Nagi ateik, pasupsi tėtį. Tik pasiimki kiškio pyrago. Krikštatėvis norės dovanų. Ak, kaip gerai, kad vaikai moka džiaugtis pasakomis ir iš jų rankų priimti širdžiai brangiausias dovanas.
Ir atpjovusi storą riekę duonos padavė man.
- Aš negailėčiau duoti daugiau, - pasakiau.
- Nereikia daugiau. Čia daugiau niekuomet nebūna, - pasakė Sėdinčioji Ant Slenksčio, o po  valandžiukės:
- Nieko, o nieko, Pranuci, daugiau ir nereikia.
 
2014-07-05 17:41
Šiukšlių Dėžė

0

16

  • Àâòîð: Pranas
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Pranas
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2014-06-30
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1
  • Óâàæåíèå: [+0/-0]
  • Ïîçèòèâ: [+0/-0]
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    2 äíÿ 6 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2018-09-13 22:39:39

Fragmentai laiko ir savęs (16

Savas kraujas,
o Viešpatie, savas...
atkeliavęs į lopšį, tekės vėl toliau.
Nežinau — kur? kada?
bet tikriausiai užges
ir pasauliui žilam, kaip senatvė
nerūpės jo dalia.
Dar visai neseniai nežinojau,
kad norėčiau va taip pakalbėti —
aukštos dienos Joninių orbitoj
ir paparčiui sunku
trumpose naktyse pražydėti.
Bet šį kartą (bent šitaip manau),
neieškodamas jo, surandu.
Subanguoja kitokios Esybės erdvė,
Ir Savęsp  nepalieka vienatvėj.
Viskas aišku - kur noriu einu,
be kelio po kojom,
be nuovargio senio.
Ne stebuklai, beje, šitokią dalią
žmogui duoda į būtį;
jei išmokai suprasti,
kad į Dievą esi panašus,
privalai susikurti ir tu
s a v o pasaulį,
būti Viešpačiu jo
ir tarnauti kaip vergas

Štai  ir aš, pamaldžiai atsiklaupęs savy,
sunkiai dievišką darbą keliu,
nors  laisvas kaip paukštis,
nors Dievas be užraktų laiko duris,
kad ateičiau kada panorėjęs,
bet šiandieną kitoks ilgesys:
kraujas savas,
o Viešpatie – savas!
Šaukia mane...
 
  Eiti nereikėjo. Įkišau nosį į apibaltę tamsą. Apsidairiau.
  Neaiškioje šviesoje pamačiau iš žilvičio vytelių nupintą ir ant kablio, įkalto per lubas į balkį, pakabintą lopšį. Prie jo pririšta virvutė lopšiui pasupti, o murziukas berniukas, apkabinęs ją kojos pirštais, lengvai sūpavo apmuturiuotą skudurais kūdikį. Sunku buvo pasakyti, ką  jis laiko lūputėse. Turbūt reikėtų sakyti, kad žinduką. Bet jeigu kas mano, kad galėjau nustebti, tai šitaip neatsitiko. Atrodė, kad matau kino kadrą. Jis ne toks judrus, kaip kino ekrane, bet tai neatrodė kitokio pasaulio reiškiniu. Skirtumas tas, kad galėjome į šį kadrą įeiti, kvėpuoti nedidelės pirkios prarūgusiais kvapais ir laikyti nosis toliau  nuo lopšio.
  - Va, krikštasūnis, Divuk, atnešė tau kiškio pyrago.
  Vaikis sužiuro į mane smalsiomis akutėmis ir  nežinojau, ką jam pasakyti. Ištiesiau riekę duonos, taigi kiškio pyragą ir jis baikščiai priėmęs, prisiglaudė prie sumurzintų marškinių.
  - O aš jau greitai piemuo būsiu, -pasigyrė.     
  - O ką čia supi? .
  - Jis dar mažas.  Dar nebus piemuo, - pasakė lopšį linguojantis Divulis ir jau pats teiravosi, ar daug sutikęs kiškių. 
  - Man ir mana sakė, kad kiškai manęs laukia. Kartu su jais pyragus kepsiu ir visi valgysim. Ir broliukui duosim..
  - Geras tu berniukas, krikštatėvi. Ir vardas gražus. Kaip Dievulio, - sudėliojau žodžius, bet kitaip elgėsi mano tėtis lopšyje: pamuistė balta, sumurzinta kepuraite uždėtą galvutę ir, susiraukęs it vyža, iššiepė bedantę burnikę, išspjaudamas iš jos čiulpinį. Jis buvo greitesnis - suskubo pirma  pasisveikinti su savo sūnumi, negu aš su juo, savo tėčiu...
  - Ocho! koks rėksnys dešimties dienų jubiliatas.
  - Sveikinasi. Savas kraujas. Pažįsta, - pasakė Sėdinčioji  Ant Slenksčio, kurios tikrą  vardą ištariu tik lyjant ir tik lietui, ir sau.
 
2014-07-06 15:48
Šiukšlių Dėžė

0

17

  • Àâòîð: Pranas
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Pranas
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2014-06-30
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1
  • Óâàæåíèå: [+0/-0]
  • Ïîçèòèâ: [+0/-0]
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    2 äíÿ 6 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2018-09-13 22:39:39

Fragmentai laiko ir savęs (17

Ar žino kas
koks vardas Jo?
Iš kur Jis čia atėjo?
Kur kelmas, iš kurio
lašas po lašo kraujas
kaip beržų sula lašėjo
ir išplaukė gyventi Karlonai.

O vytury, paukšteli mažas,
įkritęs į ausis
ir vyturiuojantis ten iki šiol,
ir tu danguj it lašas.
Neklausiu aš tavęs, bet suprantu,
kodėl viršum miškų neišgirstu.
O reikia man tavęs,
kaip duonos reikia,
kad neapaktų siela,
nestabarėtų žodis,
kad neužmirščiau,
jog viršum galvos – dangus.
Einu, o vieversy,
Surasti dingusį peizažą
virš lauko pliko prie balos
kuris – atsimeni gal? —
piemenų laikais
vis saugojo save auginti grikiams...

Baltavo, kai  žydėjo
kartu su smėlio plikėm.

O vyturėli, tu pavasarių žiupsneli,
ne  aš tave į dangų kėliau,
kad šitaip va čirentum,
pavasarių giedoriu būtum.
Tik taškas danguje,
o tik pajausk – kokia džiugi,
kokia  laiminga
nepavargstanti  dvasia...
Aš  noriu paprašyt  tavęs —
Išeiki iš ausų,
Ir šito lauko sargu būk.

Tai tu  Jam vardas
tai  tu tas Kelmas  iš kurio
lašas po lašo, kaip sula beržų
lašėjo kraujas Karlonų
ir išsišlakstė po šilinių kraštą.
 
2014-07-07 13:05

0

18

  • Àâòîð: Pranas
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Pranas
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2014-06-30
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1
  • Óâàæåíèå: [+0/-0]
  • Ïîçèòèâ: [+0/-0]
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    2 äíÿ 6 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2018-09-13 22:39:39

Fragmentai laiko ir savęs (18

Mažai tikiu,
kad amžinybėje įstrigęs
galėtum džiaugtis šitokia dalia.
Užaugo  miškas – vieversys nutilo.
Kur jį įkelti, kaip išgirst giesmę?
Gal taip netyčia atsitiko,
Bet ten, bet... dvasioje
jis gieda lig dabar...
Štai ta erdvė, šalis Savęsp,
kurią daug metų išnešiojęs,
Dar vis manydavau, kad gal
neverta galvą kelt į dangų.
Kad gal geriau, padėjus ją ant rankų,
pasūpauti, kaip kūdikį lopšy.

Laimingas, kad  galiu
Nuskausmint kryžiumi dvejonę —
Su vyturiu į jo gimtinę pareinu.
į savo pirmą žodį.
Ir man  smagu,
kad jau pramokau
tartum burtininkas mostelėti lazdele,
kai dvasioje  atsiveria vaizdai,
kuriuos  gal ir tapyt  išmoksiu.
Vidini — ar girdi? —
su Čyru Vyru vyturiu
jau čia, Savęsp (i) jau.
o Feliksas tabaką sukasi į mano  lyrą,
bet — ne, atsiprašau
į mano prozą
Bus dūmų daug.
Ir vis dėlto ad astra – į žvaigždes!
Čia, pakraštėly  Lietuvos...

  — Kojas! Kojas!, — pamatęs atėjusį Vidinį pašaukė Čyru Vyras Vyturys, tačiau anas  nesupratęs, kodėl taip, sustojęs tarpduryje klausė:
  — Ką „kojas “?
  — Iš Ten ateiti į Savęsp kitaip negalima. reikia kojas nusišluostyti, — paaiškino Čiru Vyras Vidiniui, o  aš supratau, kad jis priėmė mano pasiūlymą būti nedidelio, smėlėto laukelio sargu.
 
2014-07-08 12:03

0

19

  • Àâòîð: Pranas
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Pranas
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2014-06-30
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1
  • Óâàæåíèå: [+0/-0]
  • Ïîçèòèâ: [+0/-0]
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    2 äíÿ 6 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2018-09-13 22:39:39

Fragmentai laiko ir savęs (19

Čia dienos jau negesta —
tik atsimink, ar panorėk
ir jos ateis pabūti.
Jų vaizdas  toks it kupetoje šienas—
išdžiūvusi žolė išsipeša
keliauja vėl į pievą
ir sužaliuoja kaip lig dalgio mosto.

Įvardinkit nors vieną
kas į mane, kaip kvailį neparodo?
O  buvo: taip ir aš maniau —
jei išėjai į kupetą, vadinasi – negrįši.
Ant  lavonėlio žalio,
užšokę žiogas čirpina smuikelį:
sudie,  žolele,
jau kitos rasos – be tavęs.

Argi ne taip ir aš,
galėjęs pasakyti? —
Sudiev, dzieduli Feliksai,
Mana būtis jau – be tavęs.
Bet...  cikt ir cikt girdžiu,:
iš titnago ugnelę skelia
įsirusenusi pintis, suktinę kuria,
per burną — dūmas
ir per nosį — dūmas.
Dziedulis čepsi lūpomis – gardu!

Ne!
Be tavęs, senoli, niekur man nebūti.
Galėjęs jau anksčiau taip pakalbėti,
kai lopšyje supau aš savo tėtį
bet ir dabar kaip pasakoj esu.

Pakibęs dūmas susiraitė,
tartum paveikslas dėjosi į rėmą
ir šit regiu save -
toks panašus, kaip kad Tada.
Vaidinimas? Scena? Dar kas?
Bet kas  nebūtų
O kaip... Tada.

  Tingiai pasilenkiau ir, pakėlęs nuo grindų seną, laiko nugeltintą popiergalį, skaitau:
„Ir ką jam galiu pasakyti? Nebent, kad atrodo, kaip ištrūkęs iš „Palatos Nr. 6“., — pykau tyloje. Bet  pasirodė, kad ir tyloje girdimumas nemenkas
  — Taip manai? — klausė
  — Dėl to abejonių nėra. Tačiau jeigu su genijais mums nusibodo šnekėti arba vieni kitų nesuprantam — kas beliko daryti? Rizikuoti? Sėsti su jais į vieną valtį, — tęsiau net užmiršęs, dėl ko su Vidiniu taip susipykome. Pabandžiau susikaupti, atsiminti, bet tai tuoj pat
padaryti nepasisekė. Todėl atrodytų, kad protingiausia negaišti laiko, o tokius užrašus atiduoti makulatūrai. Juolab, kad toliau sunkiai įskaitomomis raidėmis skliausteliuose parašyta:
(Prieinu prie popierių)
  Prie kokių popierių reikėję ar paketinta prieiti? Popierinio šiukšlyno aplink mane visuomet tiek, kad saugok nuo tokios betvarkės net mano priešus. Bet užmiršti dalykai neretai patraukia. Ypatingai, kai esi jau sukempėjęs, bet dar sugebi sugrįžti žole ir laiku apžėlusiais takais į vietas, paliktas prieš daug metų. Akys pavargusios, sunku skaityti išblukusį popiergalio tekstą, tačiau stengiuosi perskaityti, kol pagaliau atsiranda dar vienas perskaitytas sakinys. Jis irgi įspraustas kabutėse:
(Veiksmas prasideda ir tęsis, kol suspėsiu  parašyti šį scenos kūrinį)
Scenos?!
 
2014-07-09 16:14
Šiukšlių Dėžė
Į mėgstamiausius įsidėjo

0

20

  • Àâòîð: Pranas
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Pranas
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2014-06-30
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1
  • Óâàæåíèå: [+0/-0]
  • Ïîçèòèâ: [+0/-0]
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    2 äíÿ 6 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2018-09-13 22:39:39

Fragmentai laiko ir savęs (20

Maniau, poezija  to priežastis,
kad žodį pražiodina,
įskelia į sakinį minties kibirkštį,
kad muzika simfonijos prabyla
ir, žinoma, paveikslai atsiranda būti,
nors rėmais apkabinti,
bet mintimis ir polėkiais laisvi.
Maniau, kad gal ir aš
bent truputį, per juodumėlį nago
esu poezijos augintas;
per daug negirdamas
ir nepeikiu jos daug —
dairaus po ją, atliegdamas nuo nuovargio,
nepriekaištaudamas likimams
ir laiminusi tiesomis,
kurias randu. 
Man nuostabu, jeigu kažkas ne taip
atsispiria į dvasią, į mintis, į širdį,
kažkas ateina  pasibūt kitaip,
kaip ir paveikslas piešiamas tabako dūmais.
Rūkyk, dzieduli, ir pakosėki —
Mano dalioj toks dailininkas – pirmas.
Bet, regisi, tu surūkai ir popierių,
vyniodamas tabaką į suktinę,
ir užrašus su rašalu ant jo.
Bet jeigu taip ir liks,
kaip kad dabar žinau —
rūkyk, dzieduli, ir pakosėki,
man reikia atsiminti daug
netgi ir čia, netgi Savęsp.
Šviesa negesta nuo šviesos
ugnis gi nuo ugnies — užgesta.
Su tavo dūmais įkvepiu kažką labai svarbaus,
kad dingteli mintis, kai protas temsta,
išliedamas į eterį nesąmones, kad...
o Perkūnai, nedundėk, negriausk, netrenk —
Ne tik paveikslus dūmais nupeštus regiu;
regiu, skaitau tekstus,
kurie dziedulio surūkyti.

  Suprantu, kad dar tuomet tuomet, labai seniai seniai, vos parašęs skliausteliuose tą nelemtą sakinį nusipelniau skaniai pasijuokti. Tačiau taip neatsitiko. Vėl pasitaikė proga skaniai pasijuokti gerokai vėliau, būtent 2006 m. gruodžio 22 d., kai jį suradau apgeltusiame popieriuje. Bet likimas bei adventas, padedant Vidiniui, vėl pasaugojo nuo tokios, sakyčiau, linksmos kančios.
— Na, ir sakinukas! Nobelio premijos vertas. Tik paklausykite, žmonės: „Veiksmas prasideda ir tęsis kol suspėsiu parašyti šį scenos kūrinį“, — ir pats pradėjo juoktis. Tačiau Vidinio juoko priežastis kita. Kai jo atsikratė, kai aprimo, tai išmintingai, įtaigiai mokino:
  — Žmogau, ar įsivaizduoji, kokį griozdą ketinai užkelti ant scenos? Jokia scena jo negalėtų išlaikyti. Tarkim, istorijai — kad ir Lietuvos— šimtas ar keli šimtai metų tėra spuogelis ant jos kūno, tačiau visai kitos vaizdas, kuomet tokį „spuogelį“ bandai įrioglinti į sceną. Jame viskas, kas tik gali būti žmonių gyvenime. Nėra tokios scenos nei Vilniuje, nei bet kur. Nebent tik suluošintoje žmogaus sąmonėje. Joje, ko gero, ji tikrai sutelpa ir laikosi. Antraip iš kur toks kliedesys ant popieriaus?
  Ir matau, kaip Vidinis, neskubiai sugraibstęs pasienyje šūsnį popierių, juos pakėlė man prieš akis.
  — Matai? - paklausė.
  — Matau. Nors ne taip gerai, kaip jaunystėje.
  — Klausiu, ką  matai? - trupučiuką pyktelėjo.
  — Matau, ką rodai. Popierių šūsnelę.
  —  Neklausiu kelių ar kelerių metų tavo užrašai. Sakau tik, kad kol jie šitaip sujaukti, išmėtyti pakampėm - tai šlamštas. Gali jų būti tiek ar dar daugiau prirašyta, bet kol jie bet kur, vis tiek bus šlamštas. Pabandyk žmogų  pakviesti pabūti nors viename jo gyvenamo vaizdelyje ir pajausi, kaip tai sunku padaryti. Aš irgi tikiu, kad yra  kažkur dideli dideli pasauliai, didelės scenos, bet ten nebuvau, jų nemačiau ir man jie nerūpi. Siūlyčiau, režisieriau, pagyventi epizodėliuose. Galbūt šitokiu pavidalu ir užrašus surankioti ir sudėlioti lentynoje.
  — Tfu! Kaip bjauru. Eik namo, Vidini, — pasakiau, bet žinojau, kad su manim jaučias kaip savo namuose. Mano nelaimė, kad  jam nereikia klebenti namų durų — ateina, kada panori, būna, kiek nori. Bet kuomet jį atkakliai varai, vis dėlto aprimsta.
  — Eik namo. Ar girdi, ką tau sakau?
  — Bet tikiuosi, kad supratai apie ką kalbu, — išgirdau.
 
2014-07-10 20:21
Šiukšlių Dėžė

0

21

  • Àâòîð: Pranas
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Pranas
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2014-06-30
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1
  • Óâàæåíèå: [+0/-0]
  • Ïîçèòèâ: [+0/-0]
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    2 äíÿ 6 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2018-09-13 22:39:39

Fragmentai laiko ir savęs (21

Kalbės ir bars,
ir vėl kartos, kaip visąlaik žinota,
kad nedėkinga rodyti į dūmus;
greičiau dangus nukrisiąs ant bažnyčių,
bet neįmanoma ten glusti
prie šviesios minties
kai ir dujokaukėse oro trūksta

Na taip, 
be oro net ugnis nedegtų,
bet mąstančiam kaip visada,
ir esant jam
dažnai pritrūksta laiko
užkonservuot Ypatą savyje —
te būna, tegul bus,
gal kam prireiks?
Bet jei ir – ne,
tai super tai,
ką galime sukurti Čia ar Ten

Gyvena ateitim žmogus
ir jo dvasia, kaip savas kraujas
prasiveržia į priekį,
jo dabartį aplenkdama.
O Feliksas rūkyti taip išmoko,
kad konservuot Ypatos jam nereik.

Šį kartą pats jam padaviau
atplėštą skiautę užrašų:
— Dzieduli Feliksai, žinau,
kaip nekilnu prašyti
va šitą popierėlį surūkyti
su mano rašalu ir savo tabaku.
Tikiu tavim ir Dievas mato,
kokie peizažai puikūs, drobės, raštai
tavo  valia iš dūmų išpūsti,
bet norsi išgirsti man Vidinį,
gal iš paveikslo, gal kitaip...
Tegu dievai jam nepavydi,
aš, aišku, irgi — ne,
nors neretai abu į karą kimbam
ir draskomės  kaip katės
vienas kitą kurdami.
Gal baigsis šitas kasdienybių karas
ir ateitis daug paprastesnė bus.
O užrašų skiautelėje rašau:

  — Kas jis, tas Vidinis? Velnias? Dievas? — išsprūdo iš burnos, o nerimas nepraeina, taika neateina. Regisi, kad kažkur netoli laukia maištaujančių atsiminimų metas. Taigi, dar laukia, o jau dabar jaučiuosi, kaip prie sunkaus darbo. Ir vis dėlto prasideda... Būk  sveikas, pirmasis epizode scenoje. Turiu  mintyse  kėdės paveikslą. Turbūt nemeluoja  skliausteliuose paliktas sakinys: (Veiksmas prasideda ir tęsis kol suspėsiu parašyti šį scenos kūrinį)
  Na, o Vidinio, kas jus bebūtų — ar Dievas, ar Velnias — niekam neatiduosiu. Ir te nei jį kas  bando kalti prie kryžiaus, nei manęs, nes jau taip yra, kad jis kala mane, o aš jį.
 
2014-07-12 08:47
Šiukšlių Dėžė

0

22

  • Àâòîð: Pranas
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Pranas
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2014-06-30
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1
  • Óâàæåíèå: [+0/-0]
  • Ïîçèòèâ: [+0/-0]
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    2 äíÿ 6 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2018-09-13 22:39:39

Fragmentai laiko ir savęs (22

Regis, kad pragare nebuvęs,
skaistykloj irgi, regis – ne,
bet kažkodėl pakimba burnoje liežuvis
ir manosi, kad kelrode žvaigžde
galėčiau kelią rodyti į ten.
nors vėl ne vienas šiepiasi, vėl moko:
nukirtus medį — neataugs,
o vėjo saujoje nesulaikysi.

Gal ką ne taip apie Savęsp rašau,
bet pasakykite,
kodėl to šitaip reikia?
Juk ne Visatos reikalus tvarkau,
net ne Žmogaus,
bet neišmušti iš galvos minties:
ir Jai, Visatai, bent maža dalim,
dar mažesne Jam, Žmogui, priklausau.
O jeigu jie po pragarus kažkur,
ar po skaistyklas trankos,
kaip nežinoti, kad su jais ir aš?.
Bet  savas kiemas
Kaip ir savas kraujas.

Po raidę atsargiai dedu vardus:
1. Vidinis
2. Čyru Vyras Vyturys
3. Dziedulis Feliksas
4. jo sūnūs Divas su Vincu
5. dar Sėdinti Ant Slenksčio Moteris
6. dar varnas Golius, ištikimas krašto paukštis...
Ir suprantu, kad jau poezijos nelieka.
O kur kiti?
7. Karolina, įkėlusi į lopšį šešetą sūnų?
8. kur Trys karaliai pirkioj Karlonų,
kreida ant  staktos durų pasirašę?
9. Kur tie, sustoję eilėje
pasirašyt savu krauju?
10. Kur Šklėrių sodžius, buvęs kaip tada?

Jūs sakot, trokštate poezijos?
Na, žinoma, ir aš,
bet tartum iš bažnyčios išgirstu
poetą – kritiką A Puoką:
  — Memuarai eilėmis balansuoja ties prozos riba, kiekvieno atmintis savaip klosto pasaulį.
Atsiliepiau:
  — Taip,  A. Puokai, mano galva, esi teisus. Ir ne todėl, kad panašiai ir aš suprantu ir jaučiu. Bet ir šiuose memuaruose, regisi, gali būti tokie, sakykim, poezijos blykstelėjimai, mirktelėjimai. Man įdomu, kokiais momentais, pasireiškimais dvasioje reikėtų laukti jų pasirodant.
  — Būk drūtas, — dar palinkėjau doram žmogui, palinkdamas prie senų raštų, įvardintų „ Užrašais kitaip. “ ir bent kiek bandydamas nusistebėti, kad tokie yra. Neduok Aukščiausiasis, kad visa, kas sukaupta  žmoguje, būtų įprasta, pasiliktų be galios ar net teisės stebinti.
    — Vidini, ateik! - pašaukiau, o dziedulis Feliksas, įskėlęs iš titnago ugnį į pintį, nešė ją prie apžiotos suktinės ir čepsėdamas šitaip ragino ją įsidegti.. Stengiasi  labiau negu,  atrodytų, reikėtų.
 
2014-07-14 19:36
Šiukšlių Dėžė

0

23

  • Àâòîð: Pranas
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Pranas
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2014-06-30
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1
  • Óâàæåíèå: [+0/-0]
  • Ïîçèòèâ: [+0/-0]
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    2 äíÿ 6 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2018-09-13 22:39:39

Fragmentai laiko ir savęs (23

   — Ar girdi? Ateik! - dar kartą pašaukiau Vidinį, nors žinojau, kad ir dabar neskubės. Abu žinom, kad  dėl to nei geriau, nei  blogiau. Tik retkarčiais pasitaiko, kad susieiname būtinybės verčiami. Bet šis kvietimas gal išskirtinis, nors irgi ne toks, kad jo labai reikėtų, bet vis dėlto pasidarė įdomu, o tai todėl, kad pakėlęs 2006 metų, gruodžio užrašus, buvau perskaitęs:
  „Vakarykštė diena manyje dar nesibaigia. Tai, matyt, todėl, kad vakar sukako šimtas metų, kai gimė tėtis. Prisiminiau vėlai, jau apyvakarėje ir tai  apkartino nuotaiką. Pasirodo, kad mirusius prisimenam paskiausiai net tuomet, kai ant stalo dėliojame Kūčių vakarienę. Ir kitas svarbus dalykas: vakar pirmą kartą viešai paklausiau, kas jis, Vidinis?  Velnias  ar dievas? Ir tai, sakyčiau, jį supykdė, nes naktį buvo agresyvus“.
  — Šito gero pas  jį ir dabar netrūksta, —  burbtelėjau neatitraukdamas akių nuo beveik prieš dvidešimt metu rašyto teksto, tačiau netrukus dvasioje kažkas  sukrebždėjo – parūpo įdomumo dėlei  išgirsti jo atsakymus į klausimus, kurie tokie pat, kaip tų  metų Kūčių dieną.
  Vidinis šalia atsirasti neskubėjo. Aš gi nesiskubinau jo laukti. Gal ir todėl, kad akis užkabino „pametęs“ raidę žodis, kuris be jos akis badė beprasmybe „šlas“ ir man neiškart pavyko įminti pamestą raidę „i“ ir ją priglaudus prie raidės „š“ restauruoti, atkurti „šlas“ į „šilas“. Pradėjau  specialiai išmetinėti raides iš žodžių ir stebėti, kaip jie atrodo tartyje, o vėliau lyg ir apgiedoti  eksperimentą.

O raide, nesvarbu
ar didelė tu, ar maža,
keli tik tiek, kiek žodžiui reikia.
Ir jeigu man reikės kada
parodyti į saiko esmę,
prašysiu, kad nebūtum neklusni
ir nors kartelį vieną,
nors labai trumpam
paliktum žodį, patikėtą tau..

Va, tu  pirmoji abėcėlėje esi
Ir vardas tavo  A,
Liūdnai  mąstau, kas atsitiktų jei,
išnyktumei iš žodžio  Lietuv        a?
Nors  paskutinė ten  esi
Kas atsitiktų žodžiui Dzūkij        a?
Ir ten tu paskutinė

Savo varde  aš dvi tave  laikau
Kas atsitiktu, jei išnyktų nors  viena?
Pr nas, Pran s
O jei abi?
Pr n s

  Užsiėmęs tokiais  niekučiais, nepastebėjau  atėjusio Vidinio, kuris, kaip supratau, greit perprato vaikišką eksperimentą su žodžių raidėmis. Nedelsdamas ir pavaidindamas pyktelėjusį, ištariau priekaištą taip, kaip jis užrašytas:
  — Dieną miegi, naktį triukšmauji. Ne vienas gi.
  — Žinau, kad ne vienas. Būdamas vienas netriukšmaučiau, — atsakė, kaip parašyta užrašuose prieš beveik 20 metų.
  — Ša, ša. Tyliau. Nebūk garvežys, Vidini. Už sienos — žmonės. Vėl bars, pyks, kvies policiją. Ir bendrai — kas su tavimi darosi? — kartojau, kaip parašyta „Užrašuose kitaip“.
  — Atrodo, kad šiukšlynu paversti rankraščiai tau, Pranuci, ne atsakymas, ko triukšmauju, ko nori Vidinis. Žinau, daug kas į viršūnes stiebiasi arba, tarkim, garbės siekia tyliai, pagal posakį - tyli kiaulė giliai žemę knisa. Bet, kaip žinai, priklausau tai mažumai, kuri triukšmauja, šitaip liudija, kad nesame tuščia vieta. Ir reikalaujame pripažinimo. Ir šis popierinis šiūkšlynėlis, dėl kurio tiek iškentėjau kūrybos kankynėse - irgi netylės. Triukšmausime ir būsime išgirsti. Netiki? Abejoji? Taip kaip buvo, daugiau nebus — kalbėjo Vidinis it  skaitydamas užrašus.
  — Apie ką tu?
  O Vidinis ir vėl kaip Tada:
  — Negaliu, nemoku ramiai žiūrėti į pradangintas viltis. Per tuos metus tiek rašalo išrašėme, o ką  turime? Makulatūrą. Argi ne tu įtikinėjai: būsime rašytojai, Vidini, žodžio meistrai, tūzai literatūroje. Tfu!
  — Sakiau, nebūk garvežys, - raminau Vidinį, bet  jis ir vėl įsakmiai ir kaip parašyta:
  — Sėsk! — ir triukšmingai prie kojų paslinko aptrintą kėdę. Atsisėdau kaip tada, nežinodamas ką daryti ir jaučiau, kad kurį laiką Vidinis apžiūrinėja mane. Irgi kaip tada.  Žvilgsnis priekabus. Prireikė kelis kartus pasikelti perkeliant kėdę iš vienos vietos į kitą, kol sėdinčio ant kėdės reginys įtiko.
  — Nemanyk, kad priekabiauju. Tai turėjo įvykti anksčiau, gerokai anksčiau, negu tada, kai buvo parašyta:
                    „Pirmas paveikslas, pirma scena.
                              Vaidinimas prasidėjo“

Jūs sakot - trokštate poezijos?
Na, žinoma, ir aš.
Bet kaip, iš ko išausti ją?
Galbūt ateis tas laikas, bet
Ne šiandien, ne dabar, deja.
 
2014-07-16 07:22
Šiukšlių Dėžė

0

24

  • Àâòîð: Pranas
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Pranas
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2014-06-30
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1
  • Óâàæåíèå: [+0/-0]
  • Ïîçèòèâ: [+0/-0]
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    2 äíÿ 6 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2018-09-13 22:39:39

Fragmentai laiko ir savęs (24

  Ant scenos  man tekę  būti. Ne retą  sykį. Net  mėginant įsikūnyti į „Žaldokynės“ Jokimą Žaldoką. Net būnant kartu su Dalia Tamulevičiūte, kuri  teatrinei visuomenei geriausia atsimenama kaip režisierė. Ir va, ir va, taigi, ir vėl scenoje, Vidinio įsakmiai sodinamas į kėdę. Savijauta  tokia, kad  nelengva  suprasti. Turbūt  permaininga, kai jautiesi lyžtelėtas tai pragaru, tai dangumi. Ir įsidėmėtina, kaip, sėdint  joje, greitai mezgėsi eilėraštis. Irgi, matyt, ne šiaip sau, o kad lengviau būtų savimi tikėti, nepasijausčiau tuščiu.

Suskaudus ašara
nubiro nuo akies,
matyti,  susigėdusi,
kad vyras verkia,
ir nuplaukė į rasą.

Nepyki, ašara,
kuomet jautiesi Žmogumi
tai be skirtumų Jis -
ar moteris, ar vyras.
Šiandieną man pasisekė,
kad savimi rasotas
kaip priešaušry žolė
pajautusi, kad dar vis auga..

Eilėraštis niekaip nebuvo pasakytas — nei padeklamuotas, nei pakuždėtas, nei dar kitaip,  bet žinojau, kad jis yra, kad jis man reikalingas, kad ji reikia laikyti taip, kad, netriukšmaujantį, tylų ir kiti žinotų, kad jis yra. O Vidinis vis rūpinosi, kad  kėdė nebūtų tuščia, nors ir man dar vis nebuvo leista išgirsti, kad kėdė neeilinė, kad ji gal viena iš dvylikos, kad turint ją, jau gali tikėtis, kad ji padės įsigyti dvarą. O pažiūrėjus, neišvaizdi, aptriušusi, neverta geresnio žodžio ir bent menkų pastangų ją turėti. Ir todėl nesistebėtina, kodėl taip nesinorėjo į ją sėstis, ir stebėtina, kodėl Vidinis taip atkakliai stengėsi  mane pasodinti. Ir tik vėliu išgirdau, kail pagaliau neiškentės riktelėjo;
  — Betgi tai režisieriaus kėdė. Ir nereikia Ostapo Benderio, kad ją surastų. Supranti? Tai režisieriaus kėdė.
  Režisieriaus? Jis taip ir pasakė – režisieriaus? – nebuvau tikras. Ką ten „tikras“! Tiesiog nežinojau, kaip elgtis, bet tai, kas yra – faktas: sėdžiu režisieriaus kėdėje, kuri taip atkakliai kyštelėta po užpakaliu, tačiau netrukus jaukinau savyje  supratimą, kad tai prabanga. Ji ne materialinė ir jos vertė deimantais ir briliantais nepamatuosi,  bet smagu žinoti, kad jau turiu  eilėraštį turiu. Ir tikiu, kad tai tik gera pradžia.
  Gera pradžia?
  Na taip, į pradžią tokio vyksmo net savijautoje nereikėtų kišti. Vidinis irgi nemanė, kad į režisieriaus kėdę sodina mane ilgam ir tai vienur, kai kitur apie tai kažką pasakydamas, galop sukūrė išsamesnį savo pamąstymo vaizdą: esą, kai yra kėdė, reikia, kad ir sėdintis ant jos būtų. Kurį laiką pasidairęs, apsistojo  ties mano persona ir tiesiai - šviesiai:
  — Reikia nuo kažko pradėti. Bet nuo ko? Suprantu, kad sėdintis turėtų būti valstietiškos konfigūracijos tipas. Vadinasi, kad ir paviršutiniškai, bet mąstantis. Suprantu, kad idealu, jeigu jis režisierius. Drąsus, ryžtingas, suvokiantis, ko gyvenimui labiausia reikia. Ir svarbiausia, kad iš nieko sugebėtų kažką padaryti. Bet neduok Dieve, jeigu jo supratimas, kaip „Fauste“ direktoriaus, pageidavusio turėti vaidinimą pagal minios užgaidas:
      Vaidinimas, man regis, turi būti
      Lyg šiupinys- ir lengvas, ir skalsus.
  Tokie režisieriai man nereikalingi. Supranti?
    - Puiku, kad tokie Tau, Vidini, nereikalingi. Todėl prašau: sėsk šioje kėdėje. Sėsk ir būk toks, kokio tau reikia. Žinai, kad nepretenduoju į jokius režisierius. Tikrasis  mano pašaukimas — vežėjo pašaukimas. Ir tu tai  žinai.
  - Tyliau, netriukšmauk! — nors kalbėjau  ramiai, kažkodėl tildė Vidinis. — Apsidairyk, pasižiūrėk, matyk kiek daug apie save  prisišiukšlinę, — pasakė jis ir patylėjo it leisdamas man neskubiai atlikti apie save apsižiūrėjimo veiksmą. Paskui giliai į krūtinę įtraukė oro ir, triukšmingai jį iškvėpęs, tyliai, beveik pašnibždomis: 
  — Matyt, kad šūdžiai, o ne rašykai esame, jeigu kelių metų darbą reikia išmesti į šiukšliadėžes.
  Tylėjau. Šis reikalas apkalbėtas ne pirmą kartą. Ir štai netikėtai, lyg savaime priartėjo  apsisprendimo valandą ir Vidinis taip:
  — Faktas yra, koks yra ir toliau nedelskim. Norėčiau išgirsti tavo pirmą prakalbą iš režisieriaus kėdės..
  — Dievas  mato, kad esu tau paklusnus, Vidini, — atsiliepiau..

Gražu, kad ir aptriušusioj kėdėj,
o vis dėlto turtingas,
o vis dėlto nutolsta, net išnyksta
kipšas žino kur,
niauri mintis: girdi,,
buvau, esu žmogelis nelaimingas,
o Viešpatie, padėk!

Nemoku dar įeit į būtį naują.
Galbūt iš patirties senos
ir kėdę rodau,
nes juk žinau.
labai gerai žinau,
kad kažin kiek daug beturėtum,
o vis mažai,
vis reikia dar daugiau.
Ir šit turtingas! Net labai!
Ir briliantais, auksu, deimantais
jau  savo turtų nematuoju.
O Čyru Vyre vytury,
paukšteli mažas, turte begalini,
aš nežinau, ar kas mane supras,
tokį bagotą tavimi.
 
2014-07-17 20:07

0

25

  • Àâòîð: Pranas
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Pranas
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2014-06-30
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1
  • Óâàæåíèå: [+0/-0]
  • Ïîçèòèâ: [+0/-0]
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    2 äíÿ 6 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2018-09-13 22:39:39

Fragmentai laiko ir savęs (25

   Kėdė prilipo. Prilipo ne tiesiogine prasme, ne prie  sėdynės. Palikus ją atokiau nuo savęs, negebėjau  „ pasislėpti“ taip, kad ji manęs nesusirastų, o tuomet mudviejų buvimo vieta persiformuodavo į sceną. Faktiškai visą laiką privalėjau gyventi šalia ir natūralu buvo sakyti, kad gyvenau ten, kad mano gyvenimas yra scena. Vidinio rūpestis, sodinant mane į kėdę, kai reikėję tai sėstis, tai vėl keltis, kad „atidengus scenos užuolaidą, publiką kuo geriau matytų kėdėje sėdintį valstietiškos konfigūracijos žmogų“, tapo esmine santykių su kėde būtimi. Man nereikėję rūpintis, kad nuolat besikeičiantį scena publikos apžvalgai, būtų ideali. užtat  reikėję rūpintis užuolaidomis, kad jos patikimai  saugotų sceną nuo publikos, kai jos nuleistos.
    Džiaugtis ar ne?
  „Kėdėje reikia gero režisieriaus. Gero. Štai tu  juo ir pabūsi, kad neliktų tuščia, nes tokiu atveju ją  greitai užima. Ir įsidėmėtina, kad  beveik  niekuomet neužima tie, kas jos vertai“ – prisiminiau Vidinį. Šios  nuostatos neatsisakau: taip, reikia. Nesiginčiju ir dėl kitko, būtent, jog gera vieta tuščia nebūna, bet atsitiko taip, kad į kėdę kone per prievartą įsodintas. Smegenyse pradėjo  krebždėti, kad gal tai kompensaciją už Radijo karietą.
  „Ne, ne, taip negali būti, — pačiam sau tarius, pats ir atsakau: — Ir vis dėlto gal gi vienas kartas  nesumeluos“.
  Kai ant kiškio uodegos nukrenta kopūsto lapas, pasirodo, kad baimės irgi nemažai tenka iškentėti; esą, dangus griūva. Mano nusiteikimas buvo kitoks — norėjosi kuo detaliau susigaudyti, kokios permainos vyksta savyje, tad ir Savęsp pasaulis savo kasdienybėse nebuvo nuobodus.

Kada matuojamės  drabužį —   
ir visą aprangą nuo batų lig kepurės.
tuomet jau nesvarbu – giedra? lietus?
koks vėjas  pučia mums?
ir ar rytojus neužstrigs kažkur
pakelėje jau be tavęs
patikimesnę karčiamą suradęs?
  — o tu? — girdžiu
  — Ar aš? — palaukęs klausiu, nesuprasdamas,  kad kalbuosi su Vidiniu. Jis čia pirmą kartą, kai abiejų sutikimu, esu režisieriaus ir jam, matyt, reikalinga, kad jo nepažinčiau, ir:   

It bijodamas, kad priekaištų sulauksiu,
į priekį paskubu kalbėti:
— Nupigo net garbė
ir prisaikintas žodis ja,
bet vis dėlto laimingų daug.
Galbūt kaip tik todėl
kad metų neskaičiuoja.
  — O tu? — ir vėl girdžiu
  — O aš? — vėl perklausiu, apsidairydamas aplink ir stipriau įsikibdamas į kėdę:

  — Neskubėk, praeivi,
Kėdė jau užimta -
Jei nori įsiminki: Pranuciu vadina.
O  kad šiukšlynės daug, tai dieve mano,
ne vienas juk prie darbo ir prie darbo;
kartu su Vidiniu. Kuomet ateis,
pasikalbėsime ir apie tai.

Jis:
Netarsiu, kad ketinimas negeras,
bet netikiu, kad mėšlynėlis sumažės,
nes kalbos, regisi, tik snaudulį malšina.
Bet, žinoma, abiems linkiu sėkmės.

Aš:
Dėkoju tau, bet jeigu atvirai,
šis šiukšlynėlis mielas man
ir nustembu, kuomet jo peluose
ir vieną kitą grūdą surandu..
 
  — Ir taip būna? — neva nustebo bendrakalbis, —
Tai gal, režisieriau, galėtum vaidinimą parengti apie surastas vertybes šiukšlyne.
  — O, idėja, – nedaug galvojęs pakibau  ant  kabliuko, iš kėdės dairydamasis po sceną. Na  taip, aplink mėšlynas nemenkas; sunkvežimiais vežti  nereikia, bet akys  nuo tokio paveikslo negražiai susimurzoja: mėtosi  gniaužtomis sumaigyti popieriai, mėtosi užrašai lapeliuose, užrašai sąsiuviniuose, knygutėse. Kas besupaisys ką  paimti į rankas tikintis, kad ten sugebėsi perskaityti reikalingą žodį. O tai, ką perskaitysi, ar neprivers dar energingiau gniaužti ir numesti toliau, gražinant šiukšlynui. Ir vis dėlto šiukšlynas
jau šis tas, jau jis sugeba kurstyti viltis, tikėtis, kad galima bus kažką numegzti, suraišioti, surasti... Taip, žinau, prisimenu Vidinio pasakytus žodžius, jo ketinimą turėti režisierių, kuris iš nieko sugebėtų kažką padaryti. 
  Kažin, ar atsiras toks?
 
2014-07-23 06:20

0

26

  • Àâòîð: Pranas
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Pranas
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2014-06-30
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1
  • Óâàæåíèå: [+0/-0]
  • Ïîçèòèâ: [+0/-0]
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    2 äíÿ 6 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2018-09-13 22:39:39

Fragmentai laiko ir savęs (26

Aš esu biblioteka.
Aš nesu nei sienos, nei lentynos.
Net ne knygos,
Sustatytos  eilėmis
Aš esu pasaulio išmintis.

  Būtent toks tas užrašas, kurį perskaitęs popieriaus skiautelėje pasijutau kaip peluose radęs grūdą, tačiau perskaityti jį nebuvo lengva. O ir nedrąsu kalbėti, kad ją susiradau pats. Vakaras buvo neramus, susidrumstęs, danguje it lenktyniaudami plaukė baltai- juodi paraudusiomis papilvėmis debesys, o po vietovės apylinkes, įsismarkavusiais gūsiais švaistėsi vėjas, pakeldamas nuo žemė, ką tik lengvesnio suradęs ir išnešiodamas, nepaisydamas – kur. Popieriaus skiautelė prisiplakė prie smilkinio. Taigi, nepasakysi, kad ją suradau; labiau panašu, kad tai dovana, juolab, jog pripažįsti, kad ji džiugina, kad reikalinga. Nedrąsu kalbėti, kad ir teksto autorė yra  M. Šaginian, nes tarp šio parašo ir teksto  įterptas kitas, mano galva, nesietinas su pirmuoju: Net ir  akademikui didelė valstybinė biblioteka labiau verta „Alma mater“ vardo, negu universitetas. Abu tekstus nebuvo lengva perskaityti, tačiau dar labiau nedrąsu abu tekstus priskirti M. Šaginian. Pagaliau, kas ji? Ar tikrai M. yra Jj t. y. Marieta, kuri išleista knyga apie  Lenino senelius įsiutino Staliną?
  Tai jau buvo sielai reikalingi atradimai tiesiog todėl, kad darėsi įdomu, tačiau dar labiau krestelėjo pakelta nedidelė geltonu apdarui  knygelė. Man nepasisekė jos išlaikyti rankose. Pakėlus ją, vėjo  šuoras lyg tyčia išpūtė iš jos virželių puslapius ir jie pasklido po erdvę, išnešiojami ir visas puses, keliami į viršų ir nuleidžiami į pažemę, metami ant žemes ir  vėl keliami. Nebuvo prasmės kažką veikti, kad  būtų kitaip negu atsitikę. Bet ir vėl trupučiuką gelbėjo atsitiktinumas, nors, matyt, reikia atkakliau piršti į smegenis mintį, kad ir  atsitiktinumai turi savo priežastis. Neiškart pastebėjau, kad kartu su knygelės viršeliais laikau ir knygos lapelį. Popierius plonas, plonas, teksto šriftas smulkus smulkus. Ir jauti, kaip kiekvienam sakiniui, kiekvienam žodžiui lapelyje ankšta ankšta. Jau  buvau skatęs tekstus, parašytus tokiu sukūpu šriftu ir dabar tegalėjau stebėti, kaip tokios  knygos  atsirado šiukšlyne. Negi dėl to?

— Vidini, kur tu?

  Vidinis neatsiliepė.
  Vėjo išpustytos knygos viršeliai tušti, ne viena  raidė ant  jų neužrašyta, neužkritusi. Tai būna  labai retai, kad tik atvertus viršelius perskaitai  knygos pavadinimą. Tačiau šįkart juos atvertęs  suradau vienintelį lapelį su jo 39 ir 40 puslapiais, o kiti išpustyti, išskraidinti ir, regisi, nėra vilties,  kad surinkus juos įmanoma sugrąžinti į knygą.  Tik vienas lapelis, o kiti...
  Iš 40 psl. perskaičiau viso labo pirmąsias  keturias eilutes:
„Nors bedievis ketina  daryti teisiajam pikta
Ir griežia prieš jį savo dantimis.
Viešpats juokiasi iš jo,
Nes jis jau pamatė, kad ateina jo diena“..
 
  — Vidini, kur tu?

Prasideda...
Dabar žinau
kodėl ateina šitokie dalykai.
Peizažas paprastas, tačiau
paveikslu tiktų mano knygai,
kurią, atrodo, jau daug metų, kai rašau.
Kaip gera būti neraštingam,
nelįst pasauliui į akis,
knygas gi savyje
ir savimi skaityti

Tegu nebūna niekad man graudu
suklupti prie akmens, prie upės, medžio.
Girdėjote? Štai ir šventa knyga
kaip darkalas mažais lapeliais išsibarstė
it panorėjusi padauginti mėšlyną. 
O Dieve, nebijok manęs.
aš šito sau tikrai neleidau.
Klaupiuosi prie akmens, prie upės, medžio
ir prižadu:
surinksiu ją atgal
Kaip lietų kad į debesis, Aukščiausias.
O, neprašau aš paramos
kuri padėtų šitaip padaryti —
iš pats savęs,
iš dieviško Žmogaus esmės
Einu į darbą šventą knygą rinkti,
Einu į... būti ar nebūti.

  — Vidini, kur tu?

0

27

  • Àâòîð: Pranas
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Pranas
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2014-06-30
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1
  • Óâàæåíèå: [+0/-0]
  • Ïîçèòèâ: [+0/-0]
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    2 äíÿ 6 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2018-09-13 22:39:39

Fragmentai laiko ir savęs (27
 
   Vidinis — teisybės žmogus. Pasirodo, kad ir pirmame pokalbyje, man tapus režisieriumi, nepažinau jo ne todėl, kad specialiai apsimetinėjęs kažkuo kitu. Ne, ne todėl. Prasidėjo realizacija eksperimento, kuomet pajautė, kad galįs iš savęs išeiti atskiromis esybėmis, sakytum, atskirais tipažais. Man nebuvo naujiena tai išgirsti jo svajonėse, gal net  nuojautose, bet neįmanoma buvo patikėti. Įsivaizduodamas jį kaip gimdytoją, paprastai leptelėdavau: gimdyk, Vidini, gimdyk, o tai  pasiliksi be palikuonių. Ir šit tas pirmas kartas, kai Vidinis atėjo su vienu iš jų.
  — Būkite pažįstami, Pranuci.
  — O tu žinai, kas  atsitiko šiukšlyne? Dangus jį šelpia savo raštais, — neleidau kalbėti Vidiniui. — Štai iš visos knygos tesugebėjau išsaugoti vieną lapą. Tiesa, dar jo apdarą. Tuščią.,  Tik lapas su jo 39 ir 40 puslapiais.
  — Tokia jau yra Savęsp šalis, — nenustebo Vidinis, net nepasidomėjęs, kas būtent nutiko.
  — Šalis?
  — Gal pasaulis. Gal Visata. Neįmanomų dalykų, regis, joje nebūna, o sunkiai įsivaizduojamų —  pakankamai daug. Bet dabar gi...  prašau,  susipažinkite ir aš  judu paliksiu vienu du.
  — Vadinkite mane Idiniu. Tiesa sakant, dar neapsisprendžiau ar tokį  jį sau pasiliksiu. Tarkim, tai preliminarus mano vardas.
  Suklusau, o atslūgdamas padaviau Idiniui ranką
  — Mane dažniau Pranuciu vadina, bet iš tikrųjų Pranas. Dokumentuose.
  — Ir dokumentuose ne Pranas, o Františekas. Bet, žinoma, norėta pakrikštyti Pranu, — tikslino autobiografiją Vidinis. — Kelis metus taip ir būta, kol neprireikė žvilgterėti į bažnytines knygas. O ten – Františekas.
  — Jeigu leisite, vadinsiu Františeku.
  — Ne, neleisiu. Jokiu būdu — ne. Geriau jau Pranciškumi.
  — Man tai nebus sunku daryti, — nenusiminė Idinis. Ir tik dabar atidžiau nužvelgiau atėjusįjį su Vidiniu. Jau metuose. Per  keturiasdešimt. Kresnas. Mudviejų su Vidiniu augumo. Galva  subanguota truputį pagarbanotas plaukais, su  pradėjusiais žilti smilkiniais. Toks, sakyčiau, dručkis, tinkantis galynėms ir ištvermei. Kakta lygi ir nežinia kodėl panūdo panašiai kaip ant durų staktos  parašyti  ant jos Trijų karalių vardus.
  — Na taip, vardas man negirdėtas, bet panašu, kad  nuo žodžio yda, nors daugiau tikimybės, kad iš vardo  Vidinis, — pakalbėjau it apmąstydamas regimus dalykus, bet taip, kad būtų išgirsta ir Idinio, ir Vidinio. Po to  jau taip:
  — Atsiprašau, kad toks nesvetingas pasirodžiau.
  — Dirbti atėjau, Pranciškau. Tikiuosi, kad neatsakysite. Jau šiek tiek  esame anksčiau šnektelėję. Tuomet  buvau stačiokiškas, bet, matyt,  taip reikėję. Dar vis buvau tamstos Vidinio valdžioje, dar vis juo ne tik mąsčiau, bet ir kalbėjau. Pamenat: „O tu? “ Beje, tie dalykai jau užrašyti.
  — o tu? — girdžiu
  — Ar aš? — palaukęs klausiu, nesuprasdamas  kad kalbuosi su Vidiniu.

  Arba  štai vėl:

  — O tu? — ir vėl girdžiu
  — O aš? — vėl perklausiu, apsidairydamas aplink ir stipriau įsikibdamas į kėdę

  — Tuomet  mane vadinote praeiviu.

  — Neskubėk, praeivi,
kėdė jau užimta.
 
  — Taip buvo toks dalykas.  O  ką,  ar manote, kad  kėdė neužimta?  — kilstelėjau  akis į Idinio akis.
  — Net labai patikimai užimta, — atsakė nuramindams jis ir  tarė, kad  atėjęs čia kaip talkos žmogus, nes  mano, kad jis man bus reikalingas. Ypatingai dabar, kai reikia  atsikratyti per dešimtis metų susikaupusiu šiukšlynu, persijojant jį ir pasiliekant tai, kas racionalu, kas šviesiai derėtų prie Savęsp šalies veido. 
  — Taip, darbo  tikrai daug, bet  jeigu manote, Idini, kad  aš viską  suprantu, ką čia kalbate,  tai, deja,  ne.  Ko tyli Vidini? Na, ko?
  — Netyliu, Pranuci. Jau esu sakęs, kad  manęs buvusio man per daug. Noriu išsivaikščioti. Supranti? Dalimis išsivaikščioti. Bet  jeigu ir  nesupranti, tai ne bėda, kai  yra režisieriaus  kėdė, yra scena, yra sumanymas persijoti susikaupusį šiukšlyną, kuris ją dabar užgriuvęs. Ir labai tikiuosi, kad tau gerai pagelbės Idinis. Labai.
  — Ką dar sumanęs?
  — Manęs ir tokio, koks lieku be Idinio, irgi per daug.
  — Ir dabar gimdysi Dinį?
  — Jeigu ir be jo manęs  bus per daug, gimdysiu Inį. Tik va žodis  „ gimdysiu“  labai  netinkamas. Ne,  ne, jis manęs  nežeidžia, bet šią  funkciją puikiai atlieka  moteris ir te taip per  amžių amžius...
  — Bet tu toks pats, Vidini. Toks. Be Idinio, bet toks. Patikėk. Niekas  nepasikeitė.
  — Aš irgi žmogus, bet ar daug kas pastebime, kaip labai jis pasikeitęs? Ar daug? Aš - ne, tu - ne, jis, ji irgi - ne...
 
2014-07-25 07:01
Šiukšlių Dėžė

0

28

  • Àâòîð: Pranas
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Pranas
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2014-06-30
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1
  • Óâàæåíèå: [+0/-0]
  • Ïîçèòèâ: [+0/-0]
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    2 äíÿ 6 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2018-09-13 22:39:39

Fragmentai laiko ir savęs (28
 
  Pabandžiau įspėti, kodėl Vidinis, įkūnijęs dalį savęs į Idinį, atėjo su juo pas mane lyg  ir be jokių kitų reikalų, o tik kad savo buvimu paremtų Idinio pasisiūlymą pagelbėti reikaluose, kurie, man tapus režisieriumi, neatrodė nei mano, nei kieno. Jaučiau, kad ten, už dar nepakeltų užuolaidų, publikos salėje ir ložėse, spręsis visi režisieriaus kėdės, o, vadinasi, ir scenos reikalai. Nesvarbu net kaip jos atrodytų — užimtos  ar tuščios. Kita vertus, priežastis, kaip jos  atrodys, priklausė nuo scenos, kuomet jos užuolaidos atlapotos taip, kad  režisieriaus kėdė matosi geriausiai. Kėdės – primityvo, kėdės, pastatytos ant keturių kojų vaizdas išnyksta, ištirpsta, išeina iš daikto savybių ir persimeta į dvasinę būtį. Man jau dingojosi, kad jeigu ją kaip primityvą kažkas ir nugvelbtų, tai naudos išpeštų tik savo užpakaliui, galinčiam įkristi į ją pasėdėti. Kėdė, režisieriaus kėdė, ji man dar neatsivėrusi. Dar ne.
  — Nuo ko pradėsim, Idini?   
  — Gal nuo repeticijos. Manau, reikia apsivalyti?
  — Ir tai vadinasi repeticija?
  Idinis paėmė armoniką. Senutė, atrodytų, vos kvėpuoja. Irgi numesta į šiukšlyną. Timptelėjo dumples. Kartą, kitą. Kostelėjęs pražiodina burną dainai, kurią tuoj atsiminiau ir jau pats išsižiojau:

Aš  valsas,
Lietuviškas valsas,
Artojo kepurė
Ant  mano galvos.
Nuo Vilniaus kalnelių
Lig Baltijos marių
Oi žiba, oi žiba
Dangus Lietuvos.
 
  — Gražu, bet nemanau, kad teisybė, - pasakė Idinis.
  — O kaip turėtų atrodyti teisybė?
  — Nežinau kaip, bet aukštų matematikų nereikia, kad sužinotume, jog nuo Biržų ar Ignalinos kalnelių iki Kuršių marių toliau negu  nuo Vilniaus. Kad ir nedidelis Lietuvos dangus, bet taip pigiai jo nereikėtų atiduoti. Taigi, — pasakė jis ir vėl:..

Aš valsas,
Lietuviškas valsas
Žmogus ir Tėvynė,
Ugnis ir vanduo.
Žvaigždė – ne žvaigždynas,
Smiltis – be  smėlynas,
Oi žalias, oi žalias
Rugelių želmuo.

  — Taigi, — suglaudęs armonikos dumples, pratarė Idinis. Žvelgė man į  akis ir šypsojosi: —
Smagiau, a? Kai sielą apsiplauni, tuomet atrodo, kad pastabesnis ir tikrovei. Kad ir apsišiukšlinusiai. Nepyk, Pranciškau. Čia aš savikritiškai. Vis tik esu Vidinio palikuonis.
  — Pradedam, regis, neblogai: nuo apsivalymo, — pasakiau ir paėmęs armoniką iš  Idinio pasiteiravau: — Kur šitą giesmininkę padėsim? Mano bičiulis Jonas iš Griškabūdžio ją seniokai pametė į šiukšliną, bet aš va prilaikiau. Irgi buvau užmiršęs.
  — Argi dyvai? Manau, kad tai natūralu, jog buvai užmiršęs. Būtų nesuprantama, jeigu iš darbymečio išeitume šiukšlinėti.
  — Šiukšlinti?
  —  Kalbu apie paieškas šiukšlynuose. O prišiukšlinta, kaip tenka girdėti, jau tiek, kad daugiau nereikėtų. Svarbiausia pasirūpinti, kaip greičiau išsimėžti.
    Sugrąžinau armoniką Idiniui. Šį kartą jį man  pasirodė gerokai sunkesnė. Galva irgi suskato pagalvoti apie Idinį kaip Vidinio išsigryninimo proceso apraiška, kuris dar nebaigtas: šiandieną Idinis, ryt poryt atsiras Dinis, dar vėliau Inis... Kas bepaliks iš Vidinio? Žmogaus bažnyčia?
  Jaučiau, kad Vidinį matysiu vis rečiau, kad  teksią tenkintis jo įžmogintomis dalimis ir  neabejoti, kad jose Vidinio būtent tiek, kiek man reikia. Bet ar tikrai tiek? Tačiau ar verta alintis klausimais, kai yra proga stebti, kai Idinis tartum lakmuso popierėlis ateities  bendravimui nuspėti.
  Pasikėliau iš režisieriaus kėdės. Šyptelėjau ar kaip ten, bet iš tiesų norėjosi būti suprastam ir  tikėti, kad ir kitus suprasiu. Tariau;   
  — Kai tavęs, Idini, dar nebuvo, su Vidiniu daug Savęsp išneršėme. O mudviejų santykiuose potvynių ir  atoslūgių  taip pat  nemažai. Suvokiu, žinau, kad galiu su tavimi kalbėti apie dalykus būtent taip, kaip kalbėčiau su Vidiniu, bet savastis spyriojasi. Ir man, regis, dabar paprasčiau atsiminti, ką su juo kalbėję, kaip buvę, negu kalbantis su tavimi  manyti, kad  girdžiu tave taip, kaip girdėčiau Vidinį. 
  — Jeigu teisingai suprantu, manote, kad  dėl kažkokių priežasčių nepanorėčiau  būti tikslus
  — Tai neįmanoma. Net pats  savęs vakarykščio neatsimenu. Bet čia kalbu apie supratimus, apie  dalykų ir reiškinių vertinimus, jų charakteristikas. O tai – oho! - kaip  sudėtingiau, negu  atsiminti, kas kaip būta vakar.
  — Bet aš čia neatėjau būti Vidiniu. Atėjau  vaidinti Vidinį tikėdamasis, kad  vargu ar kas geriau tai galėtų padaryti. Išnešiotas jo įsčiose tiek metų ir išdrįsęs pasiprašyti į talką scenai, man regisi, kad netgi negaliu kitaip manyti.
  Idinis vėl užsikėlė armoniką ant kelių, timptelėjo kaip anąkart jos dumplėmis bei greit  vėl jas suglaudė:
— O Joną iš Griškabūdžio aš atsimenu, — tarė, — ir patikėkite, kad nė kiek neblogau, kaip Vidinis. Ji irgi imčiausi vaidinti, bet be įsitikinimų, kad  kiti  aktoriai negalėtų padaryti geriau. Geras  muzikantas ir dainininkas neprastas. Žodžiu, vertas scenos žmogus.

Aš valsas,
Lietuviškas valsas,
Prie kojų – upelis,
Virš medžių – dangus
Čia žilo pražilo
Pilis Gedimino,
Bet lyja, oi lyja
Toks šiltas lietus.

— Ir dar, — padainavęs lyg  sau ir apie kažką pamastydamas, pratarė Idinis. — Ir dar. Jeigu jau užkibome už tokio pasišnekėjimo, tai turbūt verta ir šiek tiek pavaidinti. Tarkim, Vidinį. Beje, irgi žinau, kodėl save vadinote šiukšlintojais. Mano galva labiau pritiktų vadintis peckeliais. Beje, tik šiame krašte dažniau išgirstu ištariant tokį žodį: peckelis, peckeliai. Esą, nevykėliai. Dirba, daro, triūsia, stengiasi gerai padaryti darbą, bet deja, deja. Nesugeba. Nevykėliai ir tiek, — pakalba Idinis ir neprastebiu, kaip jo vietoje „ atsiranda“ Vidinis. Prasideda vaidinimas.
 
— Matyt, kad šūdžiai, o ne rašytojai, jeigu kelių metų darbą reikia išmesti į šiukšlyną.
  — Todėl toks jis ir atsirado čia, kad stengtasi, jog darbas būtų geras. Ir tu, Vidini, gerai tai žinai. Kartu šiukšlinom. Todėl tave ir gerbdavau, kad neleisdavai susigyventi su chaltūra. Arba - gerai, arba — šiukšlynas.
  Širdyje pasidarė gera. Jausmai išsilygino ir savijautą užgriuvo darna. Atrodė, kad galiu atsikelti nuo kėdės ir vėl sugrįžti į poilsį ir ramybę Tačiau taip užtruko neilgai.
  — Dieve mano, - vėl atodūsiu krūtinę pakėlė Vidinis. - Aš netgi nežinau, kuris daugiau čia prišiukšliname - ar aš, ar tu. Tačiau žinau vieną svarbų dalyką – luoši, sužaloti žmonės nenori į savo tarpą  įsileisti sveikų. Toks šiukšlynas galėjęs susidaryti ir dėl tokios priežasties. Supranti apie ką, Pranuci, kalbu? Tai svarbiausia, kas reikalinga suprasti.  Bet sakyk, kaip kitaip galėtume sužinoti kiek ko  čia  yra ko čia yra. Kaip sužinoti?
  — Lyg tyčia manęs klausi ko nežinau.
  — Ne tyčia, — išgirdau ir pajutau, kad nuo „režisieriaus“ kėdės bent kol kas man nebus lemta atsikelti. O ginčas, ar privalau juo būti ar ne, tiesiog absurdiškai beprasmis. Reikėjo imtis darbo ir pagal išgales kuo geriau tą mažą scenos štrichą — sėdinti režisieriaus kėdėje žmogų apgaubti gyvenimu.
  — Mes turėtume perkošti savo šiukšlyną. Netikiu, kad viskas jame taip beprasmiškai nyku, — pasakė Vidinis.
  Tylėjau, leisdamas jam nurimti, tačiau  pats jaučiausi ne kaip. Darbas šiukšlyne? O Viešpatie! Kuo tau taip neįtikau?
  — Savo... Savo pačių šiukšlyne, —sumurmėjo
Vidinis, sugrįždamas iš suvaidinto personažo į Idinį.

Aš valsas,
Lietuviškas valsas,
Brolelis ir duona,
Ir slenkstis namų.
Dangun vyturėlis
Laukuos artojėlis
Ir auga svajonės
Iš mano delnų...

    Priėjau prie lango. Žinojau, kad už jo dar vis vasara, bet kuomet sąžiningai įeini į vaidinimą, įprastą  kasdienybę keičia ta, kuri reikalinga tiesai  atkurti. Už lango švito gruodžio ankstyvas rytas, bet kai dienos šviesos tiek maža, tai, žinoma,  nereiškia, jog rytas ankstyvas.
  Neaukštai skrido varnas Golius.
  — Gal galėtumei pakelti užuolaidas? Kas čia vyksta! Žmogus pradeda  bijotis pats savęs. Ar girdite? Prašau pakelti užuolaidas, — nerimo varnas Golius.
  — Smalsus paukštis. Kas čia vyksta? — klausia. — Turbūt senas, kad toks protingas, bet skrenda šauniai. It Napoleono kariauną į Borodino  lydėdamas, — sekdamas varną pakalbėjo Idinis.
 
2014-07-26 19:24
Šiukšlių Dėžė
Į mėgstamiausius įsidėjo

0

29

  • Àâòîð: Pranas
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Pranas
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2014-06-30
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1
  • Óâàæåíèå: [+0/-0]
  • Ïîçèòèâ: [+0/-0]
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    2 äíÿ 6 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2018-09-13 22:39:39

Fragmentai laiko ir savęs (29

Štai jis, sodžius.
Nematęs tokio jo,
tačiau žinau:
įsiterpia į mišką —
namas prie namo.
Šilas tolsta
kol lauko kaimui bus.
Septynios dešimtys sodybų su kažkiek.
Dvi gatvės. Bet kas žino,
ar maža tiek, ar daug?
Ir tu, žmogau, kuris
čia pirmas atėjai,
kas būsi? Ir kodėl
nelieka tavo vardo, pavardės?
Net kapas, regisi, į žemę neįkritęs.
Argi galėję būti taip,
kad net ir jis išnykęs?
Parodom į tave sodžiaus vardu —
esą, gyvena Šklėrius, gyvas.
O kaip kitaip, jei tikime;
nuo tavo pavardės
ir Šklėrių sodžius vardas kilęs.
O kapas?
Deja, deja, tačiau atrodo,
ir kapas greitai bus.
Vėl ant laukų išaugo miškas
ir baigiasi grūdo sėja.
Į ką kalbėti? Kaip? Ir ką?

O Žodi, atsiverk,
kaip Dievui kažkada,
kai jis pasaulį šitą kūrė.
Atrodytų, ko reikia dar,
kai jau kėdė režisieriaus yra,
o ir scena savaime atsiranda būti.
Tik kilstelėk užuolaidą
ir godžios akys pasitiks tave:
nė vieno mirusio – visi gyvi.
O jeigu atsitiktų taip
kad tarp gyvų kažko nesurandi,
te ir tuomet ramybėje pabūna  Dievas.
Jis davė laisvę man.
o konkrečiau —
jis davė sceną, į kurią,
jei panorėsiu pats ateis numirti.
Bet šit tyliu.
Kodėl tyliu?
Ar ne todėl tylu,
kad — Dieve sergėk— šitaip nenutiktų.

  —  Ar girdite? Prašau pakelt užuolaidą, —vėl išgirdau varną Golių.
 
2014-07-27 06:51

0

30

  • Àâòîð: Pranas
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Pranas
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2014-06-30
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1
  • Óâàæåíèå: [+0/-0]
  • Ïîçèòèâ: [+0/-0]
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    2 äíÿ 6 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2018-09-13 22:39:39

Fragmentai laiko ir savęs (30
 
    Užuolaida kėlėsi, bet ne todėl, kad paklusau Goliaus paliepimui. Jaučiau, kad dar nepasirengęs tokiam veiksmui. Nesutelkus komandos ir režisierius kaip be rankų, o scenai tokio jo nereikia. Reikėjo apsispręsti ir pasirinkti teritoriją, kurioje, atsisakius klajoklių dalios, galima būtų ilgesniam laikui įsikurt. Net ir apsikuopti reikia. Žinojau, kad pakėlus užuolaidą, scena persiformuosianti į vietovės gamtovaizdį. Nepasakytum, kad joje vaidinama; labiau panašu, kad joje gyvenama. Man nesunku buvo apsispręsti, kur pastatyti  režisieriaus kėdę, kad, pakėlus scenos uždangą, joje atsivertų pasirinktos vietovės panoraminis kraštovaizdis, tačiau būtent čia, būtent šitame šilinių dzūkų krašte, mudviejų su Vidiniu daugiausia prišiukšlinta – ir vis raštais, raštais... Ė, ką  bekalbėti, bet, žinoma, ne tik jais. Todėl ne taip paprasta atsiausti scenos užsklandą, rodant publikai, kaip pagyventa, kad  va ir šventų knygų lapai neišsilaiko jų viršeliuose; pustosi kaip mudviejų užrašai, kaip Šklėrių  gyvenimas.   
  — Nekrank, varnai Goliau. Nereikia taip skubėti. Ateis laikas bus ir vaikas. — sakau jam mintyse, baugiai pajausdamas, kad scenos užuolaida  keliasi. Bet — ne, ačiū Aukščiausiajam, dar — ne. Ji tik skvernu, tik atlapa prasiskleidė ir iš po jos pasirodė skara apsigaubęs susikūprinęs siluetas.
  — Pagaliau, — pratarė, bet  netrukus pažinau ją, Moterį, kurią jau įpratau vadinti Sėdinčiąja Ant Slenksčio. Paskui ją šiapus užuolaidos išniro Idinis, kuris stengėsi  padėti jai ant rankų palaikyti, atrodytų, nelengvą naštą, bet būtent —  kokią, nesimatė, nes jos našta  kaip ir ji pati, irgi buvo apgobta skara. It tik vėliau, nuklostant skarą, pamačiau, kad Moteris, apsivijus rankomis  slenkstį, spaudė it brangenybę, glaudė prie savęs ir kratėsi Idinio paramos.
  — O taip, Goliau, — pašokau nuo režisieriaus kėdės, skubėdamas pakelti užuolaidą ir girdėdamas savyje, regis, jau senokai laukiamą  tekstą. Krutėjo, judėjo, muistėsi, bet  išeiti  į viešumą negebėjo, o  dabar:

Gimtine,
kiek kartų sakiau, kad negrįšiu,
kiek kartų sakiau,
kad mylėti nemoku —
kelios trobos paliko,
tik kelios.
Bet kai miško tiek daug,
kai aukštos pušeles
it stygos nuo žemes
į dangų viršūnėmis kelias
ir skuba pareiti  atgal
pakanka ir tiek,
išdžiuvusio šulinio netgi pakanka,
išgerti kaip vėją, kaip midų,
kaip poterius paliktus, kalbant rožančių,
kaip spragilo muziką
kuliančio duonai javus.

Vėjas gūsiais į burną, į burną...
Neprisimenu,
ar bučiavo kas nors kada taip.

  Neatrodė, kad viską pasakau, bet neskubiai besiskleidžianti scenos uždanga, man talkino atsidengiančiu kraštovaizdžiu. Dabar  manęs vieno tokio nereikėjo, bet buvau įsitikinęs, kad žinau kokios muzikos jai reikia. O scenovaizdis vis plėtėsi, augo ir publika sukruto taip, kad tai vienas, tai kitas pradėjo rodyti į jos fragmentus, pradėjo komentuoti juos, nubudintus prisiminimais. Ji, publika, nebuvo gausi, bet dingojosi, kad žinau ją, pažįstu. Gal vienas kitas jos asmuo primirštas, tačiau reikėtų tik lengvai  atsikvėpti ir užmaršties dulkeles kaip mat išsivėdintų. Paduodamas ranką, galėčiau sveikintis, kreipdamasis vardais ir pavardėmis:  Sveikas, dėde Tamošiau Kibirkšti, sveikas dėde Kazy Markišiau... Tai artimiausi Felikso ir Karolinos Karlonų, išėjusių iš kaimo į viensėdiją, kaimynai. Tačiau prasmingiausia buvo stebėti Moterį, globojusią slenkstį; nešė jį ir atsargiai, kaip  į lopšį, leido nuo rankų, padėdama netoli Ūso balos. Bet ir tuomet, vis paglostydama, atkakli ir tyli,  žiūrėjo į  žemės lopinėlį, priėmusį slenkstį, ir regėjosi, kad mato, kaip ten, giliai, dar laukia jo pušelės šaknys, išauginiuos jį, pareinantiems į namus ir iš  jų išeinantiems.. Moteris atsisėdo taip, kaip buvau  įpratęs matyti, kaip nesinori ją vadinti kitaip, o tik Sėdinčiąja Ant Slenksčio

Ne,  nemanau, - dar tarė, —
kad galima iš pelenų užkurti ugnį
ir malkas (jau sudegintas)
iš naujo kraut laužan,
bet, Visagali, gal
tik vienas tu  nepatikėki manimi,
ką neretai ir sau
ir publikai sakau....

Sugrįžta vėl į Šklėrių pamatus
jų laukuose išaugęs miškas.
Genys meistrelis kala kala...
Vėl sodžius tartum karalystė bus.
 
2014-07-29 07:56

0

Ñòðàíèöà: 1 2  

Âû çäåñü » Pelėdos mūzos » Šklėrių peizažai » Gyvenimas kasdien