Au, au, Kandžiau, arba 
2018 –ji (Naujametinis sveikinimas)
Štai ir prasidėjo 2018 – ji. Vilniuje daug saliutų ir girdžiu Kandžiaus palojimą. Toks tylus. Lyg manytų, kad miegu. Ne, Kandžiau, nemiegu. Tik akys užmerktos. Šitaip tave, kai tu kažkur iškeliavęs, įpratau regėti geriau. Tačiau taip gyventi irgi sau neleidžiu. Šie metai – Tavo metai. Todėl tikiuosi, kad jie bus sąžiningi, panašiai kaip ankstesnė tavo tarnyba savo šeimininkams. Taip jau atsitinka, kad dabar mudu pasikeičiame vietomis. Pagal išgalę stengsiuosi Šuns matams tarnauti atsimindamas tave. Taigi, au, au, Kandžiau. Prisimeni, stengeisi išmokti mano kalbą. Nelabai tikėjau, kad taip galėtų atsitikti, tačiau dabar, sutikęs tave po užmerktų akių vokais, tik taip ir pasikalbame. Taigi, dar kartą: au, au, Kandžiau, dabar yra proga ir man išmokti tavo kalbą. Ne, ne, tikrai ne girtas, Kandžiau. O šie mano žodžiai krenta į kalendorių, apie kurį neretai pamąstydavome, pasapnuodavome. Ir taip – būk darbštus, ačiū, kad grįžai...