Pelėdos mūzos

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » Pelėdos mūzos » Šklėrių peizažai » LABAS RYTAS


LABAS RYTAS

Сообщений 1 страница 30 из 34

1

Au, au, Kandžiau, arba  http://s8.uploads.ru/t/0IgfN.png

;)  :writing:  :yep:      2018 –ji     (Naujametinis sveikinimas)

Štai ir prasidėjo 2018 – ji.  Vilniuje daug saliutų ir girdžiu Kandžiaus palojimą. Toks tylus. Lyg manytų, kad miegu. Ne, Kandžiau, nemiegu. Tik akys užmerktos. Šitaip tave, kai tu kažkur iškeliavęs, įpratau regėti geriau. Tačiau taip gyventi irgi sau neleidžiu. Šie metai – Tavo metai. Todėl tikiuosi, kad jie bus sąžiningi, panašiai kaip ankstesnė tavo tarnyba savo šeimininkams. Taip jau atsitinka, kad dabar mudu pasikeičiame vietomis. Pagal išgalę stengsiuosi Šuns matams tarnauti atsimindamas tave. Taigi, au, au, Kandžiau. Prisimeni, stengeisi išmokti mano kalbą. Nelabai tikėjau, kad taip galėtų atsitikti, tačiau dabar, sutikęs tave po užmerktų akių vokais, tik taip ir pasikalbame. Taigi, dar kartą: au, au, Kandžiau, dabar yra proga ir man išmokti tavo kalbą. Ne, ne, tikrai ne  girtas, Kandžiau. O šie mano žodžiai krenta į kalendorių, apie kurį neretai pamąstydavome, pasapnuodavome. Ir  taip – būk darbštus, ačiū, kad grįžai...

0

2

;)  :writing:  :yep: Sausis 2018
Saulė, teka 08:42,  leidžiasi 16:03, ilgumas 07.21
Pilnatis, 15 mėnulio diena

Šiandien 0°C / 1°C, rūkas
Rytoj 0°C / 2°C, debesuota
                                                                                2
                                  ANTRADIENIS

                                                               Bazilijus Grigalius Mažvydas Gailutė Fulgentas Stefanija

                 

   Aiktelėjau, neišdrįsęs komentuoti           http://s4.uploads.ru/t/Y1UNf.jpg
                                                           
                                                             

                                                             
  – Nežinau, Kandžiau, gerai  tai, ar  negerai, tačiau man visuomet tenka  rašyti  tik memuarus. Tik. Kiek čia to laiko praėjo, kai iškėlėme trispalvę  ir  jau reikia atsiminti, kaip mums tai sekėsi.   
  – Ar jau nebeatsimeni?  Ar bent  neįsitikinęs, kad  atsimeni?
  – Kai tokie  dalykai kaip neįtikėtini, nesinori  manyti, kad  kažko neatsiminčiau.  Aš jau netgi vieną kitą  epizodą spėjau užrašyti.   Perskaitau ir galvojau: kam  to reikia, a? Na, buvo taip, kaip buvo ir ačiū tau, Dieve, kad buvo.
  – Sakai, ir ačiū tau, Dieve? Netikiu, kad taip manai, kaip man čia  sakai. Netikiu, Pranuci. Tiek metų iš jo saujos kartu valgę.
   Taip mudu su Kandžiumi sušnekome vakarėjant pirmai metų dienai. Dienos šviesa geso ir mudu, susėdę prie stalo, pajutome, kad  reikia šviesos. Įžiebiau elektrą, tačiau Kandžius tuoj sumojavo: –
  – Tu ką? Gailiesi? Ne, ne, Pranuci. Žvakę, dek žvakę, –  ir nelaukęs kol tai padarysiu, pats šį reikalą atliko kur kas greičiau, negu  būčiau padaręs aš. – Regis, septyniasdešimt aštuntoji? Taip? – tarė  statydamas ant stalo uždegtą žvakę. 
  – Taip. Ir šį baigia sudegti, Kandžiau.
  – Kol dega, reikia, dzieduli, deginti.
    Kai ruduo ar žiema, kai vakarai greitai temsta, buvome su juo  įpratę degti žvakę ir pasišnekučiuoti apie dalykus, kurie ir mūsų, ir  ne mūsų. Prie jos šviesos atsiradę ir sumanymų, kurie mudu labiau  akino ir buvome nusiteikti imti juos į savo rankas ir sumeistrauti taip, kaip atrodę pagal sumanytus vaizdinius.  Dabar, sugrįžus Kandžiui atgal, man  buvo  smagu, kad jis neieškojo aukštesnių pilių,  o  paskubėjo ateiti į Naujininkus. Džiaugiausi, kad neužmiršo aplankyti, bet dar labiau išgirdęs, kad visus šiuos metus norėtų  gyventi  kartu.
  – Kandžiau, betgi...
  –  Betgi,  Pranuci,  ankštesnis  nebūsiu, –
  – Betgi sakau, Kandžiau,  2018 -ji yra tavo valioje. Aš apie tai.
  – Vadinasi, sutarėme, – pasakė Kandžius, pakilęs pasidairyti, kas  kaip pasikeitė 50 kv. metrų sutalpintame dviejų kambarių bute po to, kai iš jo išėjo.
  – O, smagu.  Viskas beveik kaip tada, kai palikau...
  – Beveik. Tačiau jeigu kas netinka, sakyk, viską išmėtysiu, kad tik tau  būtų gera. Dėl tavęs, kaip mano tėvužis dėl Lietuvos, vis pasakydavo; paskutines kelnes nesigailėdamas dėl jos  atiduočiau...
   Neprireikė man Kandžiui paduoti ir žvakės. Susirado pats. Ir šit  jau ir  žvakės šviesa uždegta. Pirmą kartą, pirmą Naujų metų vakarą  susėdome prie  jos panašiai kaip sėdėję daug kartų ne vienus  metus, kai nebuvo nuobodu jam kartoti prisipažinimą, jog patinka    pasidairyti pro žvakės  šviesą ir  stebėti  pasauli už 40 šviesmečių ar netgi  toliau. Niekuomet taip  negebėjau, bet dabar  man  pasirodė, kad irgi matau toli toli, gal netgi neblogiau, kaip Kandžius...
  – Tai bent! – aiktelėjau nedrįsdamas komentuoti reginį.
  – Ir vis dėlto neužmirškime, kad šiandien Vėliavos diena. Ar nebūtų verta  pabandyti ją iškelti ir ten? Kaip manai, dzieduli?

Ožiaragis (12.22-01.20) - Šuo - 2 / 01
------------------------------------------------------------------

;)  :writing:  :yep: Sausis 2019

Saulė teka 08:42, leidžiasi 16:03, ilgumas 07.21
Delčia, 25 mėnulio diena
2
TREČIADIENIS

                                                         Bazilijus Grigalius Mažvydas Gailutė Fulgentas Stefanija

------------------------------------------------------------http://s4.uploads.ru/t/CNDBh.png







10 d.
Pasikėliau kaip ir  vakar, kaip paskutiniu  laiku  dažniausia  – 05 val.  Bandysiu  rašyti,  bet noro nėra.  O rašau  sunkiai. Manau, kad reikia sulaukti  ateinat  Vidinio  ir išgirsti jo pasiūlymą –  būti jo karietos vežėju.

11d.
O Dieve, kaip nelengva
ir mažame kryželyje tave kilnoti,
kol sumanai,
kažkaip prisegti prie savęs...
Nebūtum  tikras,
jei kažkur nebūtum.
Ir suprantu –
netgi bedievio žodyje
tau būti pereiga.

12 d. Iškūrenęs  krosnį, keliausiu  į  Naujininkus.
     19'20"– diena  praeina be pėdsakų...

;)  :writing:  :yep:    2017- 11- 13     http://s7.uploads.ru/t/ZGm4K.jpg
                           

LAPKRITIS 

Pr 30 6 13 20 27
A 31 7 14 21 28
T 1 8 15 22 29
K 2 9 16 23 30
Pn 3 10 17 24 1
Š 4 11 18 25 2
S 5 12 19 26 3
     
       

13 d. Naktį Balsiuose nelijo. Reikėtų  stebėti, kaip čia taip galėję atsitikti. Bet  mano  nuotaika  ne  kokia. Dar vis kaip perlyta.

14 d.
07:10
Pašnekesys su Dalija

– Labas, Ir  kokie  reikalai sapnuoti  neleidžia?
– Spaudžia rūpesčiai, kaip čia nepražiopsojus laiko, kai rikės sustoti paikiojus ir rašinėjus. Kad taip nors vinas draugas pasakytų.
Paskaityk mano tekstą "Antraštė"
– Poreikis ir  yra  bene  geriausias  draugas.
– Jei visus poreikius visi tenkintų, pagalvok, kas būtų?
– Antrasštę skaičiau,  bet
– Ką bet?
– Pranucis parašė komentarą – tik netapk Gogoliu! va, ir  smagu, kad savimi esi, o  ne į  Gogolį dairaisi.
– Taip, bet tokia, kokia esu, pradedu sau nepatikti
– Vieno žmogau  niekuomet  daug nebūna.
– Vakar skaičiau, kad dabar rašančių yra daugiau, negu skaitančių. Ji aš liaučiausi, situacija bent kiek pagerėtų
– Sau   nepatinki, tiek  to. Svarbu, kad patinki  kitiems. O  dėl rašančių, nesuk  galvos. Kaip  aš  nesuku dėl pinigus kalančių, kurių  dar daugiau. nei rašančių.
– Kas mane prajuokintų, jei tavęs nebūtų? Tik nesuprantu, kodėl tų pinigų amžinai trūksta, jei yra tiek daug kalančių?
– Nežinau, kodėl  jų  trūksta, bet pagalvoju, kad geriau, kai jų kažkiek  trūksta. Aš  jau  seniai nevažinėju  taksi, bet  visuomet  su  troleibusu -  autobusu. Įdomiau. Ir  sveikiau. Daugiau gyvenimo, kuris  labiau  judina  ir  smegenis, ir   raumenis.
– Na matai, o aš, jei dukra Betina negali nuvžti, važiuoju tik taksi, nes su vaikštyne sunku  įsikraustyti į autobuą. Be to, man pinigų pradėjo atlikti, nes nieko nebenoriu
– Vadinasi? Dėl pinigų stokos mums galvos sukti nereikia.
– Man tenka daug ko atsisakyti, nebeinu į jokius renginius, nes kartais būna priepuoliai, kai netenku sąmonės, nenoriu gąsdinti žmonių. Žinai, anais laikai visi vogė, kas ką galėjo. Aš buvau arčiausiai ligų, tai ir prisirinkau visokių keistų keisčiausių
– O aš ir nenoriu į  jokius  renginius. Tuos, kurie  rūpi,  organizuoju  Savyje  (Savęsp) Ten  net  ir  priešai   man  mieli  ir  reikalingi. Ir  visais  pasitikiu,  visus  gerbiu.  Visi jie reikalingiausi.
– Taip, to susikurto pasaulio aš tau baltai pavydžiu. Ir ne aš viena
– Manau, kad dar rašysiu, tik labiau kontroliuosiu save, ką kelti į svetaines, ko ne
– Dėl  svetainių - ką  kelsi, ką – ne, ne  taip  svarbu, Dėl to  jos nesuluš, o  pasirinkimas  įvairesnis. Tik  gal nereikia  baimintis, jeigu kas  nuoširdžiai ( arba  kad ir  kaip) pasako -  va,  man  nepatiko. Margiauasias  visame  pasaulyje  pats  pasaulis.    .
– Kai pasako, kad nepatiko, tai dar mažiausia bėda, reiškia tiesus, doras žmogus. Baisiau, kai aiškiai nepelnytai giria, man tuomet atrodo, kad šaiposi Visiems negali patikti, tuo labiau, kad ir man pačiai daug kas nepatinka
– Tegu šaiposi. Tai žmogaus  kultūros  reikalas. ( jokiu būdu ne žmogaus  laisvės reikalas),  Galima  patylėti, galima  tuo  pačiu  atsakyti,, betgi  yra  žmonių kategorija, kurie tuo ir  laimingi.
– Rodos nebūdavau tokia nerimta, o tai dabar rodos tvirtai nusprendžiu liautis, bet tą pačią  dieną imi ką nors ir įkeliu. Tai vargas man su savimi tokia
– Nevark!
– Bandysiu, bet tu pažadėk, kad kai jau imsiu visiškai nusišnekėti, pasakysi.
–Ne, elkis, kaip tau atrodo... Tai visuomet  protingiausias reikalas. Neprotingi  poelgiai  patys  savaime  atsiliepia  savyje, ir  tuomet  supranti, vėl  atsimeni  kad būti  žmogumi labai  atsakinga.
– Ačiū, Kad aplankei, dabar jau metas keltis, turiu dar šiokių tokių pareigų. Geros dienos

11:45
Kelionėje dar vis...
Jau ilgas metas, kai joje
Dešimtmečius ne aš,
o jie mane matuoja (skaičiuoja)
kad, regisi, į šimtmetį
jau taikosi įkelti.
Sakau, nekvailas,  ne,
užtenka žmones juokinti –
mainausi į Savęsp.

Per ją Saliamonas ateina pas mane,
Ir  mokosi  ištart  lietuvio  žodį.

15 d.
Sumanęs  nuvažiuoti su  kraustuliais  į Naujininkus ir  atgal  (be kraustulių) į Balsius  sugrįžti. Na, o  dabar  rytas, 07:00 ir darbas prie krosnies ir  nusiskutant  barzdą. Taigi,  pirmyn!

Buvom dviese. Su Maryte. Į Balsius sugrįžome atgal apie 15:00. Diena šlapia, darganota.

22:40
RAŠYK svetainės  dienoraštyje palikau  raštelį: Iki kažkurio laiko IKI, bet nei nuo medžio,  nei nuo stogo  nenupuolęs. Net ir iš savo parapijos niekur neišvykęs...

XI. 16 d.

1._____________
Už ateitį kalbėti nevalia,
o jeigu pakalbėčiau,
kaži, kas liudytų,
kad šitokia šnekta teisinga?
Tačiau ne tuščia TEN.( ateityje)
Netgi save ten susitikusį esu.
O kad jaukiau, drąsiau, ne taip baugu
būtų regėti apsiaustį beribę
žvaigždynai žemės aušrose išnyksta
įsupdami ir  mus į naują dieną.
Čiulbėki,  paukšti,
medi, ošk,
šypsokis, Viešpatie, žole, gėle,
ir visa kuo, kas gyva
Aš truputį vėluoju su daina,
tačiau tikiu: mirtis – iliuzija
nebuvo niekuomet jos ir nėra..., 
Žuvie, laiminga būk vandenyje
Labai tikiu, kad mano kraujas
be užmaršties į širdį suteka, į žmogų
ir vis kelionėse,  kelionėse
netgi be šitokio manęs,
koks čia  dabar.

2.____________________

„Grįžtu namo,“–
ne kartą šitaip taręs
bet tai daug  kam
nesuprasta lig šiol..
Per suflerius kalbėjau  į Visaata.
o ji tiesiogiai,  net  be  žodžių  -  į mane.
Atrodė, daug ir  laiko išpustyta,
kol  supratau, kaip menka
saikyti save, neturinį namų
Štai ji,  ant delno  netygi  ir  bažnučia
Altorių žibina
per  krikšta  šaukia  vandeniu  šventu,,, ir ... 

XI. 17 d.
Sugrįžome iš Balsių  į  Naujininkus. Ir va jau apie septinta val. vakaro. Krapštausi. Nuotaika ne geriausia. Senio...

------------------

Labas, Virginija,
– Va, šiandien  sugrįžau iš  sodo. Tai ir sveikinuosi.
– Labas vakaras. Nebuvau šiandien rašyke, poezijos renginyje buvau. Jau grįžot į namus? Tai ateinančią savaitę atsiųsiu knygą 😊
– Ačiū.
– (...) Mažai būnu. Kurį laiką pagyvensiu  be  Rašyk. kažkaip netraukia. Trupučiuką  susikaupsiu  ir  tada.. Kažkoks  pesimizmas  užkrito..
– Ir man taip būna. Kartais neinu į rašyką savaitę, dvi, o kartais ištįsai ten visus skaitau 😊😊
– Na, gerai,  Virginija.  Sėkmės  tau. Beje, rytoj  anūkas  ateina  su simpatija. Taigi, nūdnam  būti nevalia. Stengsiuosi  tą pesimizmą  pergalėti.
– Smagu, kad svečių turėsite 🙂 Gražaus Jums savaitgalio 🌷

0

3

;)  :writing:  :yep: Sausis 2018

 
   Prie kalendoriaus saujoje      http://s8.uploads.ru/t/7qbNx.png

Tai, ką perskaitai ar išgirsti –  kad ir apie tą patį – vis dėlto žinojimui  yra skirtingi dalykai. Tokį žinojimą kitaip imi, kitaip savo lentynose dėlioji, kitaip jam suklusti ir pažadus pasakai. Šventės baigiasi ir vėl kasdienybė, sakytum, įkinko žmogų dėl duonos ir pastogės, dėl to, kad nebūtų bet kaip, o tik, kad kuo geriau, geriau. Memuarai palikti rašinėti seniams, o visa iki pensinė publika, netgi darželinukai – į  darbą, į darbą. Ir nėra laiko ilgiau žiūrėti į kalendorių, kad saulė nepakiltų  aukščiau už žmogaus veiklą

Sausis, 2018
Saulė teka 08:42, leidžiasi 16:04, d. ilgumas 07.22
Pilnatis, 16 mėnulio diena
  3
TREČIADIENIS

Genovaitė Viltautas Vyda Vida

  Tačiau jaučiu, kad ramiau pagyventi ir man nepavyks. Mintimis ogi niekaip negaliu  atitrūkti nuo sausio 1-sios. Jau trečia 2018 -jų metų diena į vakarą palinko, o aš kur buvęs nebuvęs, ogi atrodo, kad sėdžiu su Kandžiumi prie naujametinio stalo, laimingas, kad jis sugrįžo ir kaip tuomet girdžiu ji kalbant ir klausiant:
  – Ir vis dėlto neužmirškime, kad šiandien Lietuvos vėliavos diena. Ar nebūtų verta pabandyti ją iškelti ir ten? Kaip manai, dzieduli?
  TEN?
  Sumirksėjo ir žvakė, žiūrint pro  jos  liepsnelę į gamtovaizdį, nutolusi per 40 šviesmečių. Apie ką jis, Kandžius, padūmojau, pabijojęs  ir klausti, ir žvilgterėti jam klaustuku į akis. O galvoje tokia mintis – negi dėl kažkokių priežasčių pasiliko viršum Gedimino kalno neiškelta vėliava? Žinojau, kad dienos šviesos vis daugiau, daugiau ir šiandieną jos padaugėję 5 – 6 minutėmis. Nuo Kalėdų vis pasidžiaugdavau, kad ir vėl šviesos lašelis įlaša į Lietuvos dienas.  Ir.. ir štai ir minutė, ir kita,  ir... ir visų šešių jų pritrūko, kad  suvokčiau apie  ką taip prašneko Kandžius.
  O jis, Kandžius?
  Dar užtrūko kažkiek laiko, kol lyg atsiminęs, kad ir tylai reikalingas saikas, pasakė:
  – Pranuci, tavo miegas ramus.
  Neatsiliepiau. Atrodė, dar pakentėti tyloje geriau, negu paklausti, – o ar kada jis, mano miegas buvo ramus? O ir kaip pranešti, kaip  parodyti jam, kas ten, širdy? Sieloje? Kaip ten šita, „paviršinė“ ramybė  atrodanti?
  – Duok ranką, – paprašė Kandžius. Po minutėlės vėl: – Duok kitą – ir  nežinau, ar taip jis vaidino neblogiau kaip Šklėrių Bladukas, ar iš tiesų  stebėjosi, matydamas, pasak jo, kaip skaudžiai mano smegenys išvažinėtos karieta.
  – Ir ne tik karieta. Ačiū, dzieduli, kad ir manęs ieškoti nepavargai.
  – Kodėl  manai, kad nepavargau?
  – Dar buvai pasiryžęs ieškoti ir ieškoti. Tikriausiai greitu laiku būčiau paklausę, o kaip, dzieduli, atrodantys reikalai su mūsų kažkada sumanytu kalendoriumi. Matau, jis iki šiol dar vis tavo saujoje ir sunkus sunkus, kaip ir anuomet...

Senatvei irgi nedera užkimšt ausų —
tai ten, tai šen,
tačiau dar iki šiol girdžiu,
kad šitokius, kaip aš,
padavus lazdą į rankas,
į amžinąjį atilsį seniai reikėję tremti.
Ir ne todėl, kad jie ankšti. Oi, ne!
Saulės užtenka, kur bebūtum,
bet žemės duonos — ne tiek daug.
Nors be dantų,
tačiau pavalgyti juk reikia.

  – O TEN, Kandžiau, – vėl  sužiurau dairyti pro žvakės šviesą po  pasaulį nutolusi per 40 šviesmečių. – Ar  manai, kad TEN, net jeigu ir  trispalvę iškelsim, duonos  mažiau reikės?

Jaučiui spando nenulenksi
Ožiaragis (12.22-01.20) - Šuo -3/01
--------------------------------------------------

Atrodo, Dieve, Dieve, kur gi tu?
Ar bent galėtum atsiminti
kiek už mane senesnis?
Nejau žmogaus senatvė — be skatiko?
Nejau mažiau negu tuščia vieta?
Ir vis dėlto, paklusęs nuojautai teisingai,
skubu išeiti į aukštesnį laiką,
kad kuo rečiau
žmonių pasauliui spiginčiau akis.
O Dieve, ar girdi?
Štai mirktelėsiu kartą, kitą`
ir kad manęs —
kaip jau ne kartą tyliai paprašyta —
nebūtų čia.
Kur  nori dėk,
kad ir užantyje,
kaip akmenį laikyk.

Ir šit girdžiu kažkas sudunda
Ar ne Perkūnas, ne Ukraina?
Atsidengia akių vokai
Ir ką regiu?
   [i] Sausis,  2018
    Saulė teka 09: 42, leidžiasi 17: 02, dienos ilgumas 07: 20
   – Neišdykauk, Kandžiau, neišdykauk... Nuo  to dziedulis  greitesnis  nebus. Tai anų  metų sausis. 2017 metų...

Ožiaragis (12.22-01.20) - Šuo - 3/01


Sausis 2019
Saulė teka 08:42, leidžiasi 16:04, ilgumas 07.22
Delčia,26 mėnulio diena
Šiandien 0°C / 2°C, debesuota
Rytoj 1°C / 3°C, debesuota

3
KETVIRTADIENIS
Genovaitė Viltautas Vyda Vida
Ir šventieji puodus sudaužo
Ožiaragis (12.22-01.20) - Kiaulė - 3 / 01






writing: Vy Vidinis    Telepatijos „baterijai“ išsenkant (nepavykęs užrašas)

  Taip ilgai su Pranu  seniai bebuvome išsiskyrę.  Tačiau ir tuomet, kai  išsiskirdavome, neatrodė, kad tai trukdo mums bendrauti. Lemties palepinti telepatijos dovana, vienas apie kitą žinojome tiek, kiek reikia ar netgi daugiau – kiek  nepatingėdavome žinoti. Tai buvo natūralu, kasdieniška, savaime suprantama ir net nemokėjome tuo nei pasidžiaugti, nei pajausti, koks tai nemenkas turtas  žmogaus gyvenime. Nei ant kupros, nei kišenėje ar kitaip jo nešioti nereikėję. Net ir telefonų – ne. Panašiai  kaip žinojimo, kaip mokslo, kuomet ir patarlė priversta  prabilti: ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Tačiau pasirodė, kad ir tokie dalykai mums baigėsi anksčiau, negu manyta.
  Neiškart patikėjau, kad  telepatijos „baterijos“ išsenka ir atsitinka, ko anksčiau nebūta. Ir štai prieš akis rankoje laikau išdarkytą, duobėtą, gurkšniais iškalbėtą, nepilnai užrašytą jos paslaugų dėka atsiradusį tekstą.
               
Kai metai jau už odą storesni
ir pajauti, kad greit gali nebūti,
nei nuoskaudų dėl to,
nei nerimo,
kad šitaip atsitinka, –
                      išgirdau Savęsp erdvėje padeklamavusį Praną ir tuoj pat pašaukusį:
  – Vidini, ar girdi? Aūūū!
  – Aūūū, aūūū! Girdžiu, Pranai. Kalbėk
  – Išroviau paskutinį dantį. Ech, velnias! Kur dingai? Negirdžiu, tavęs, Vidini. Sakau, paskutinį dantį išroviau. Neskaudėjo. Sakau tik, kad „išroviau“, o iš tiesų pats iškrito.
  Netyčia žvilgtelėjau į Grigaliaus kalendorių.
  Iš atversto jo  lapo įsišvietė 2016 metų gegužės devynioliktoji.  Dabar ji pasilikusi atmintyje kaip diena, kuomet mudu dar bandėme susiekti sau įprastu telepatijos būdu.
  Jis manęs jau negirdėjo, aš jį iškarpomis, citatomis.

Kažkas nežinomo,
tačiau labai svarbaus
išeina iš lemties,
o vietoje savęs
nei dievo, nei šėtono nepalieka.

    – Ar girdi, Vidini? Aūūū!...
    – Ne kaip, bet girdžiu. Sakyk, kas atsitiko? – tačiau atsako iš Prano neišgirdau. Užtat atsirado kitas darbas, būtent: kuo toliau nuo savęs nuvyti nesmagią mintį, kuri, net ir bežode būdama, atrodė, kad Savęsp tyloje griaustiniu griaudžia. O pamatęs ant palangės atskridusį varną Golių, net nedavęs laiko pasisveikinti, ištariau:
  – Negali taip būti, kad jau...  Ne, ne, dar – ne!
  – Žinau, kad judu ir per atstumus susiuostydavote,  susikalbėdavote, bet  pamaniau, kad gal ne visuomet  taip, – atsiliepė Golius. – Nesmagu  buvo skristi, bet, kaip regi, jau čia.
  – Labas, Goliau. Taip, taip, pastaruoju metu jautėsi, kad mudviejų susižinojimo priemonė darosi vis labiau įtartina, it suskaudusi, ligota, o šiandien Pranas manęs visai negirdi. Aš jį irgi nuotrupomis. 
  – Suprantu, kad jis karietoje.
  – Va tau! Tai bent naujieną tari. Pirmą kartą girdžiu.
  – Abejodamas taip kalbu. Tačiau  jeigu tai ne Pranas, tai jo muliažas karietoje. Kaip vežėjo.
  – Goliau, iš proto išėjai? Kaip čia taip? Pas tave jo niekuomet nepritrūkdavo. Ateidavome skolinti ir, ačiū, bent man niekuomet neatsakei.
  – Ne skolos atskridau. Mačiau karietos pasostėje jį. Praną gi. Negi  manai, kad galėčiau nepažinti. Iš išvaizdos, kaip nupieštas. Betgi tai ne piešinys ir ne portretas. Apkūnus. Sunkus. Ne bet ant kokių svarstyklių tokį užkelsi. Šaukiau: Pranai, Pranai, bet jam it tuščia  vieta  būčiau. Gieda ir tiek...
  – Gieda?
  – Aš gi nekrankiu, Vidini, o  žmogaus balsu kalbu. Ir manau, kad ne taip blogai, kad reikėtų vertėjo, – pyktelėjo varnas Golius. –  Taip, gieda  ir būtent:

          Ji ieško uosdama kaip šuo,
          Tačiau kitų neklausia kelio.
          Ir atvažiuoja karieta
          Parvežt Dangun į balių.

  – Stop, Goliau, stop. Giesmininkas iš tave ne geriausias, bet  ne todėl tariu „stop“, bičiuli. Tai sena giesmė. O jai žodžius padovanojo būtent  jis, Pranas. Gal ne prieš dešimt, gal prieš mažiau metų, bet laikas dabar greitesnis ir giesmės, kaip ir visa kas,  sensta kur kas greičiau.
  – Kad judu su Pranu nesusikalbate telepatijos būdu, jau ir tamstos neturėtų stebinti. Va, mudu vienas prieš vieną sustoję dantimis žaibuojame, o nesusikalbame.
  – Turbūt skrisi  pranešti, kad atskridęs  pas Vidinį suradai ne jį patį, o jo iškamšą arba, tarkim, jo muliažą. Linksmos tavo kelionės, Goliau. Sakei,  Prano muliažas dainavo. Aš irgi padainuosiu. Ir, tikiuosi, geriau negu  tu, – pasakiau, ko gal nereikėję, o juolab dainuoti.

          Dzingul dzingul – kojomis į priekį.
          Dzingul dzingul – ačiū už gėles.
          Neliūdėk, mergaite sengalvėle,
          Saugoki darželį,
          Būk ištikima.
 
  – Nepeikiu, nepeikiu. Giedoti dar aš taip nesugebu, bet pasakiau, ką maniau, kad reikia pasakyti, - ramiai atsiliepė varnas. – Aną karietą atsimenu iš tų laikų ir giesmės neužmiršęs. Netgi  žinau, kad esate jos žodžių bendraautoriai. Tačiau nei tu, Vidini, nei Pranas ta karieta niekuomet nevažiavote. O šį kartą mačiau joje Praną kaip vežėją. Lyg  būtų pasišovęs mirusių sielas išvežioti kažkuri į Ten, į Anapilį.
  – Nepatikėti tavimi, Goliau, nemoku, bet gal  šį kartą pavyks. Taip, tokia karieta nei jis, nei aš nevažiavome, bet šitą dainą nė kartą dainavę ir visuomet būdavo smagu. Net labai. Ir juoktis gebėjome, neretai kažkodėl pažvengdami kaip kumeliai. Dabar gal supranti ką pasakiau? – įsisegiau akimis į varno Goliaus akių žirnelius.
  – Žinai, Vidini, kad pas ligotus labai  retai nuskrendu, o ir tuomet tik taip, kad niekas  nepamatytų. Spalva neleidžia būti pas ligotus viešumoje, nes jeigu giltinė jų neapleidžia, tuoj visi prisimena juodą varną. Kaip žmogaus lemtį padiktavusį pranašą. Todėl ne pas jį, o pas tave atskridau. Rūpi ir man, kad šitaip, kodėl šitaip...
  Nutilom. Dar kartą Savęsp tyloje pabandžiau pasišaukti Praną. Neabejojau, kad yra, kad ir jis stengiasi prisikviesti mane, bet jam nesiseka ir jis nežino, kad nors ir  nuotrupomis, tačiau dar  jį išgirstu. Stebint varnui, dar užrašiau jo mintį:
  „ Negi girtas? Antai, ir „Rašyke“ juodu ant balto ekrano: Na prablaivėk „poete“. Sakė, nugriūvi prie kompo pergėręs.
Seilinuką paduot? “
  Aūūū, Vidini...

          Kai katastrofos  laikas jau atlėgęs buvo
          negreit atsiminiau
          kad net eilėraščius rašiau,
          burnoj kaip akmenėlis nugulė liežuvis
          ir aušo protas, kaip diena
          į darganą ar snaudulį įkritusi.

          Nejaugi vėl reikės sugrįžt atgal
          girdėti, kai aplink visi meluoja
          ir aš kartu su jais...
 
  – Viskas? – pasidomėjo varnas, pamatęs nutilusi šratinuką.
  – Ir nė žodžio apie karietą. Anksčiau taip pat – ne. 
  – Ką gi, ačiū. Galvoju, kad gal reikia nuskristi ir pas jį.
  – Tikrai? Tuomet neskubėk, Goliau. Keliausime kartu.
  – O užrašą reikia pastudijuoti, – atsiliepė varnas Golius.

0

4

;)  :writing:  :yep: Sausis 2018

    Netikėtas dialogas    http://sh.uploads.ru/t/BWJfg.png

  – Dzieduli, į kalendorių bėėėėgte marš!
  – Oi, Kandžiau, kad jau ir žengte  ne kaip gaunasi. Ačiū, kad dar lazda pagelbsti.
  Va taip (ar maždaug  taip) Kandžius rytais kelia iš miegų, o aš jam  atsakau.  Nepasakyčiau, kad  kelia anksti.  Tačiau dar ir Trys Karaliai nepasirodę pasižiūrėti, kas kaip Lietuvoje dedasi, gimus Jėzui.  Saulė  irgi teka vėlai. Kad ir šiandien:

Saulė teka 08:42, leidžiasi 16:06, d. ilgumas 07.24
Pilnatis, 17 mėnulio diena
Šiandien 1°C / 4°C, trumpalaikis lietus

4
KETVIRTADIENIS

 
Tačiau  šiandieną toks ūpas, kad užsimiršo ir lazdą pasiimti. Liežuvis irgi suspirgo kaip jaunystėje. Ir nors Kandžius, kaip ir anas dienas:
– Dzieduli, į kalendorių bėėėėgte marš! – tačiau man tai  nebuvo bėda. Pasirodė, kad  anksčiau atbėgau, negu tekėjo saulė ir netgi anksčiau negu ir jis mane pratino keltis.
  – Tai kad aš jau čia, Kandžiau.
  – Kalendoriuje?  Betgi nematyti. Ar nepaklydai?
  – Ne, Kandžiau.  Ne. Jeigu nematai, tai, kaip  suprantu, girdi  mane. Tuomet  klausyk, – pasakiau jam ir padiktavau:
  „1925 metais Juodausių vienkiemyje prie Ukmergės gimė Zigmas Zinkevičius, kalbininkas, habilituotas humanitarinių  mokslų daktaras,  Vilniaus  universiteto  profesorius, Lietuvos mokslų akademijos  akademikas...“ Girdi? 
  – Au, au,  Labai  gerai.  Ir, beje, atsiprašau, kad palojau. Tai  vis dar iš  įpročio. Neužsimiršta. Įgimti dalykai, regisi, giliose šaknyse save saugo... Klausau.
– Tai kad  čia labai daug. Dar pats ne viską suvirškinęs.  Ooo!  va čia tai bent! – nustebau akimis  perbėgęs teksto ištrauką  ir suvokęs jos didybę.  Klausyk, Kandžiau: „...parašė šešių tomų (septynios knygos) Lietuvių  kalbos istoriją, kuri yra svarbiausias profesoriaus  darbas, išleistas 1984-1994 m. Tokios apimties istorijos neturi  nė viena tauta pasaulyje“
  – Iš tiesu, tai bent! O tu?
  – Ką – aš?
  – Ech, sarmata atsiminti,  bet reikia. Nepyk, Dzieduli, bet – sakau  gi –  reikia.

Ir būna, kad savaime tariasi:
Sakyk, Dzievuliau, kur esi?
Nejau žmogaus senatvė — be skatiko?
Nejau mažiau, negu tuščia vieta?
Štai kad ir aš, paklusęs nuojautai teisingai,
skubu išeiti į aukštesnį laiką,
kad kuo rečiau
žmonių pasauliui spiginčiau akis.
O Dieve, ar girdi?
Štai mirktelėsiu kartą, kitą
ir kad manęs —
kaip jau ne kartą tyliai paprašyta —
nebūtų čia.
Kur nori dėk,
kad ir užantyje,
kaip akmenį laikyk.
 
Kandžius nutilo. Man kažko pasiaiškinti nereikėjo, nes savo tekstą nebloga žinojau. O tylai ilgiau  užtrukus  atsiliepiau tekstu iš  kalendoriaus.
  – Aš iš „ Lietuvio kalendoriaus“  Kandžiau. Čia  dar  parašyta, kad Zigmas Zinkevičius yra plačiai Pasaulyje  žinomas mokslininkas, didelis  lietuvybės  puoselėtojas ir  labai  doras Žmogus  Beje,  žodžiai  „Pasaulis“ ir „Žmogus“ parašyti didžiosiomis  raidėmis.         
  – Tu iš „Lietuvio... “ – dabar jau atidžiau sukluso ir Kandžius.

Ožiaragis (12.22-01.20) - Šuo – 4 / 01




  :flag:  Sausis 2019
Saulė teka 08:42,  leidžiasi 16:06,  ilgumas 07.24
Delčia (dylantis), 28 mėnulio diena

Šiandien 1°C / 4°C, debesuota
Rytoj 1°C / 4°C, trumpalaikis lietus

4
PENKTADIENIS

Arimantas Arimantė Titas Benediktas Arminas Benas Arminė Andželika Anželika

Danguje su pinigais nieko nenusipirksi - pragare nebent smalos
Ožiaragis (12.22-01.20) -  Kiaulė - 4 / 01




----------------------------------------------------------






XI.18 (šeštadienis)
17:10 Į svečius atėję Vasarė ir Povilas. Vasarė pirmą kartą..

:flag:                                     XI.19 (Sekmadienis)

Pilnaties išraiška        http://s3.uploads.ru/t/buqEX.jpg

Sakyk,  žmogau,
kokie nežinomi dievai
per tavo būtį tiesia kelią
Ar tai tiesa, jog neretai
su savimi kalbiesi taip
kad ir Saliamonas (karalius) nesupranta.
Nepyk, beje, kad šitaip  klausti  susimanęs.

  Panašūs radiniai galvoje ne naujiena. Paprastai jie neilgai užsilieka. Ištirpsta, išgaruoja, išnyksta be pėdsakų. Šiam tekstui irgi leidau taip padaryti, tačiau jis pasirodė atkaklesnis. Ir diena, ir kita, ir jau susikaupė netrumpas laikas, o atsiradęs galvoje įrašas  neišsitrina. Primena save tais pačiais žodžiais, privertęs  ne tik  suklusi, bet ir pripažinti, kad jis ne tuščias. Darėsi smalsu pasiaiškinti, kodėl taip, kas yra šio septynių eilučių rašto autorius. Neapsispręsdamas, kaip jį geriau  įvardinti, mintyse šaukiau
įvairiais vardais, kol pagaliau – netgi pakiliau už kitus – aiktelėjau Izraelio vardą.
– Cha, cha, cha, – išgirdau ausyse skaniai nusijuokiantį vyrą. –  Betgi tai įdomu. Sakyk, ar tu rimtai galėtum nusiteikti mane vadinti Izraeliu. Ar tik tiek, kad pašvilpautume kaip vežėjas botagu.
  Ausyse pasidarė smagu. Niekuomet nemaniau, kad apkurstančios ausys galėtų taip atgyti. Tačiau stebėtis tuo irgi nesinorėjo. Jau buvau išmokęs atidžiau dairytis po Savęsp ir neįtikėtini dalykai pradėjo nykti. Manau, kad, labiau susikaupus, galima buvo įspėti,
kad į mano ausis prakalbęs asmuo patapęs iš dar neseniai man buvusios neįtikėtinos realybės. Dabar labiau rūpėjo  nepasirodyti  vėjavaikiu. Pasakiau taip, tarytum taikytausi prie jo anksčiau pasakytų eilučių pridėti ir savo penkias.

Ką pasakyti, kai, o, Izraeli,
koks jau buvai – vargu ar būsi.
Aš įnikau išjausti abėcėlę
ir patikėti jai save,
mainydamasis į Savęsp

– Girdėjai, ką pasakiau? Būtų gerai, kad ir suprastum, pranoktum karalių Saliamoną. Iki šiol niekuomet nesu jokio žmogaus šaukęs Izraelio vardu. Dabar jau pačiam darosi  įdomu, kodėl taip aiktelėjau. Kitais  vardais  šaukti  atrodė  paprasčiau, bet  kažkodėl prireikė tarti Izraelio vardą.
  – Va kaip!– atsiliepė ausyse.– Va kaip! –  pakartojo , o paskui jau taip, kad neprisiėjo abejoti, jog šnekta pradėta ne su pirmu  pasitaikiusiu ir kad man pačiam labai reikia pasistengti, kad suprasčiau apie ką ausyse šneka nežinomas pašnekovas.

Jau ir sapnai  aptingo vaikščioti  pasaulį
jiems  daug kilniau po žmogų  neršti
ir nuojautose jo
įminti ateitį dangaus.

  – O!– žioptelėjau, –užjaučiu,  beje, karalių Saliamoną. Netikras, kak jis ir tave, Izraeli, galėtų suprasti.
  – Ar tai ir  paniukino mane pavadinti Izraeliu,– dar vis girdėjau ausyse teiraujantis, tačiau tokios  jo pastangos  buvo dykos. Man labai norėjosi jam padėti, tačiau ne ką  gebėjau pasakyti, kas būtų bent kiek verta. Ir nepamaniau, kad per jį, Izraelį, ir  pats sau sugebėsiu atrasti,  ko dar iki šiol nebuvo, o daugiau negu  tiek, jau negali būti. tai, turbūt, kas reiškia, kad daugiau negu  tie, jau  nebus.  Jau  ne  ausyse, o  kažkur paširdyje,  sieloje, girdėjau:

Esi šalis, į širdį panaši.
kurioj visai nenuostabu,
kad ir pasaulį į save
kaip raidę žodyje įtvėręs...

   Tai pasitaikydavo ir  anksčiau, bendraujant  su Vidiniu – jis  pradėdavo,  aš  užbaigdavau, arba  priešingai, bet tematika,.  Žinoma, buvo  kita. Tačiau pasirodė,  kad ir  Izraelis  pasiulės  , Tačiau tematika buvo  kitokia,  o  Čiai..,

Ir nieko, kad palikčiau bent truputį sau
net tuštumos – nebe!
Tuščia erdvė į kosmosą, į begalybę,
į nežinią išnoko.

Betgi tai  pilnaties išraiška. Taip sunoke   obuoliai pasileidžia kristi –  pumt,  pumt,  pumt... Vidini...  Atsiprašau...   Izraeli, gaudyk, aš krentu...
----------------------------
Vartotojas (-a):  kaip lietus
Sukurta: 2017-11-20 10:45:52
Jūsų rašiniai tokie su mistikos prieskoniu, labai saviti.

Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2017-11-20 09:44:04
aš tykiai be žodžių

2017-11-21 13:20Juozas Staputis
Filosofiją, Izraelis už tai nesupyks.
Pranas 
Nežinau, Juozai. Gal ir filosofija, bet ji keista. Galvoje ją juntu geriau negu žemę po kojomis. Regisi, eisiu ir nueisiu, bet  irgi taip neišeina. Įklimpstu ir nei сюда nei туда. Būk drūtas.

0

5

;)  :writing:  :yep: Sausis 2018

Saulė teka 07:41, leidžiasi 15:07, ilgumas 07.26
Pilnatis, 18 mėnulio diena

Šiandien 0°C / 3°C, trumpalaikis lietus
5
PENKTADIENIS

Simonas Vytautas Vytautė Telesforas Gaudentas Simas





Ant žemės sėdėdamas neturėsi kur nukristi
Ožiaragis (12.22-01.20) - Šuo - 5 / 01

:flag: Sausis 2019

Saulė teka 08:41, leidžiasi 16:07. ilgumas 07.26
Delčia (dylantis), 28 mėnulio diena

5
ŠEŠTADIENIS

Simonas Vytautas Vytautė Telesforas Gaudentas Simas

Kvailas marias perbrenda, o klane prigeria
Ožiaragis (12.22-01.20) -  Kiaulė - 5 / 01





http://vilnius.3bb.ru/
http://klriai.mybb.ru

LAPKRITIS 20 – 26  http://sf.uploads.ru/t/bqNrQ.jpg

Pr 30 6 13 20 27
A 31 7 14 21 28
T 1 8 15 22 29
K 2 9 16 23 30
Pn 3 10 17 24 1
Š 4 11 18 25 2
S 5 12 19 26 3

[size=18]XI. 20d.
Buvau  nuvažiavęs į Balsius.

XI. 21d.
Dienoraštis   
2017-11-21 05:17
Tik dabar suprantu, ką reiškia tingus buvimas.  Būni, bet gali ir nebūti. Dėl to galvos nesopa.

XI. 22d.
Pranas 
hm. Kažkaip įsiskaičiau ir supratau, kad parašyta taip, kad aš taip negebėčiau. Todėl vien  dėl to priverstas rašyti 5. Tačiau ne tik dėl to. Man patinka rašymo sklandumas. Ir dar - jau nesugebu dairytis po dabartį taip, kaip pati. Žiūriu į save, kaip į praeities  rašeivą. 

Erla 
Dėkoju p.Pranai.
Lyg tai rašėt, kad vertinot 5, bet rodos nusispaudė 4. Pagaliau tai ne esmė.
Būsiu sąžininga- manęs nežavi jūsų tekstų tematika, kur gilinatės į save, rašote apie kūrybos procesą - nuobodokas aprašinėjimas.
Bet užtat žavi jūsų raštingumas, minčių dėstymo nuoseklumas. Tai tiesiog lietuvybės stiprinimas.
Man  jūsų  tekstuose patinka  istorinės ir gamtinės detalės.
2017-11-22 17:39

Pranas 
Atverčiau  pasižiūrėti  jūsų teksto  vertinimą.  Ten  kažkodėl pasidariau nematomas.
Iki.
2017-11-22 18:16

0

6

;)  :writing:  :yep:     Sausis 2018
Saulė teka 07:40, leidžiasi 15:10, 
Pilnatis, 19 mėnulio diena

Šiandien -4°C / -2°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj -4°C / -2°C, mažai debesuota

6
ŠEŠTADIENIS
Baltazaras Kasparas Merkelis Arūnas Arūnė Melchioras
Trys karaliai 

Akys - dvi, kelių - šimtai
Ožiaragis (12.22-01.20) - Šuo - 6 / 01





XI.23 d.

Tikiuosi, kad  pareis        http://s4.uploads.ru/t/aCPTy.png

Eilėrašti,
kodėl taip liūdna?
Galbūt ne tokį lauknešėlį
į rankas paduodu?
Betgi žinau, atsimenu,
kaip tai atrodo,
kaip švietėsi ir ką kabėjo žodžiai 
iš mano  lūpų tavimi...

Skausmingai laužiu duoną
ir atsargus į burną ją dedu.
ŠVENTOJI –  vardas  jos...“

Sakei, taip buvę,
šiandieną taip yra.
Ji kaip bažnytiniai parapijos varpai,
kaip angelų žinia,
kad Dievas geras...

Norėjom, kad ir liktų taip...

***

Tiek moterų, tiek  daug,
kaip iš  bažnyčios išvarytos.
Peizažas toks, nors į paveikslą dėk...
Linguoja tartum nendrės –  lingu lingu,
žemai su pjautuvais palinkę

Oi, rugiapjūte! Dievas su tavim,
ir motina, balta skara aprišus galvą,
rugius į saują pjauna, pjauna... 
Nebūna taip, kad toks  peizažas užsimirštų.
Aukšta saulelė leidžiasi žemyn,
o vyturys  į dangų kyla...

Suraišioti į pėdus vaikščioja rugiai
šaknis  rugienoje,  palikdami  arimui,
ir, kaip rikiuojami kariai,
pėdas prie pėdo stoja į gubas –
Lygiuok  jas, vieversy,  lygiuok...

***
O vakaras toks lėtas
už saulę truputį aukščiau
Aukštakalnio miške užkrito.
Ir netiesa, kad šitą kraštą
aplenkia poetai –
jų net daugiau, negu reikėtų.
Bet iš tiesų, kad neretai
(kaip kad ir šitokiu metu)
jiems viešintis atrodo sarmata –
dainuoja MOTERYS...

Nurimo rankose jų  pjautuvai,
Skarelės ant pečių nukrito.
Senų nebūna. Visos jaunos.
Atsiremia kas kaip į žemės artojėlį 
ir nebandyk, begėdi, negirdėti jų
lig Druskininkų ir Merkinės
lig Vilniaus mūrų,
lig  ten, kur tu esi...

   [i]... Šilinių žeme, dvasios žiburėli,
    netildyki manęs ir nuotraukomis nesupeik,
    aš šitaip iš Savęsp ir atminties,
    kuri namo parėjus.
    Žinau, kad ne visa
    tačiau kantrus,
    tikiuosi, kad pareis...

Pranas

Visaip  būna, TomKomPotai : žiūri,  atrodo, kad  žvirblis, o  ten kaka, prikakota. Pavykus  prisiminti  net  sužinai, kad  tai  paties darbelis.
Būk drūtas.

TomKomPotas 
o būna eilėraštis žvirbliu išlekia ir... nesugrįžta. bet vis čirškauja

Vetra Vika 
Pranai, vėl į Tavo svetingą kiemelį... ačiū, kad širdimi priemei mano nuomonę... nesugebu ir nemoku slėpti savo emocijų ir išgyvenimų viskam, kas patraukia vienokiu ar kitokiu būdu dėmesį ar  susižavėjimą... Vetra be ...e... šypt... viskas teisinga... dabar - tik Vetra, nes visada - buvau "Uraganas"... ir iš tikro įgimta -  drąsa ir sentimentalumas gėriui, grožiui ir žmoguje - ŽMOGUI...
Apakinai savo lyrika... Skaitau posmus, o per skruostus - ašaros....... o Tu sakai ,,reikia drąsos..."  Pranai, ne drąsos reikia, bet jausti giliai širdimi,  suvokiant protu kito žmogaus vidinius išgyvenimus... Tavo kūryba - unikali savitumu ir išpuoselėta meile gimtajam kraštui, jo istorijai... Tai literatūrinis lobynas ir nereikia varžytis tai įvertinti...
Jei jau nenori būti Žiburėliu, būk Dzūkijos - Fakelu-:))

Nuar 
Įspūdinga. Ypač rugiapjūtės vaizdiniai. Labai šiltas eilėraštis. 5

Luiza Šarlotė 
Pritariu Vėtrai, žvirbliukui, Šnekoriui - esate puikus poetas ir Dzūkijos krašto grožio įamžintojas: Suraišioti į pėdus vaikščioja rugiai ir kaip rikiuojami kariai, pėdas prie pėdo stoja į gubas 5

Pranas 
Ačiū, Jonai. Tai geriausias įvertinimas, kurį čia iš tavęs girdžiu. Linkėjimai visiems namams ir  Griškabūdžiui.

Šnekorius 
Tokias nuoširdžias ir iki ašarų graudžias eiles suguldžiusiam poetui tikrai neturi būti sarmata viešintis skaitytojams. Pranai, tai vienas iš geriausių Tavo dzūkiškų eilėraščių. Kodėl dzūkiškų? Nagi moterys  apsiginklavusios pjautuvais. Vertinu penkiais balais. Tikiuosi, kad šį kart pavyks. Gaaila, bet atrodo, kad vertinti man jau negalima.

Pranas 
Oi, Vika, Vika, reikia daug drąsos, kad kirminėlį jonvabalį įvardintum taip, kaip įvardinusi. Betgi Vėtra esi be taškelio ant raidės e ir todėl tokie  dalykai tau, regisi, prigimti. 
Ačiū. Džiaugiuosi, kad neaplenki.

Čia ne aš 
Taip paprastai, neįmantriai sudėliota, bet už širdelės griebia. Gražūs prisiminimai, O ir MOTERIS pagerbta. AČIŪ, Pranuci, lietuviško žodžio artojėli. Sėkmės.   

Vetra Vika
Surinkęs pluoštą saulės spindulių - dosnia ranka pažėrei  lyriniais posmais - Šventai duonelei, išaugintai žemės artojėlių ir kepamai stalui su daina ir meile jų moterų:
    ,,...Dainuoja moterys...
          Nurimo rankose jų  pjautuvai,
          Skarelės ant pečių nukrito.
          Senų nebūna.  Visos jaunos.
          Atsiremia į žemės artojėlį 
          Ir nebandyk, begėdi, negirdėti jų ..."
Nuostabi Šilinių žemė, išauginusi šaunų rašytoją, poetą, žmogų - tikrą Žiburėlį-:))

0

7

XI. 24 d.
Tokia, diena, kad  prie  kompiuterio,  bet...  Pabandžiau taisinėti užrašus – „Iš kelionių po Savęsp (Ašašai)“. Taisai ir kažką rašai.
Netgi atrodė, kad  reikalinga  įkelti eil. „Tikiuosi, kad pareis“ su  komentarais.

XI. 25 d.

XI. 26 d. (Sekmadienishttp://s7.uploads.ru/t/bl1WD.png

Nugi, Simonai Baranauskai, ką čia man bekalbėti daug! Sveikinu ir –  kaip mėgstu sakyti – Būk drūtas!

XI. 27 d.
Diena  graži. Šilta.  Ir  su  saulute.  Net  pasigyriau, kad  išmojau  gaminti  sniegą.  Iš sapnų...
Buvau  nuvažiavęs  į Balsius, į sodą.  Į svečius atskrido keturios varnos...X

XI. 28 d.
Buvau nuėjęs į ligoninių kasas. Taigi, į Tilto  skerstgatvį , kur anksčiau buvo  „Tėviškės“ draugija. Nejauku. Reikėjo atnešti sąskaitą  už „suremontuotus“ dantis prieš metus, bet... vos dabar išsijudinau.

0

8

Sausis 2018
Saulė teka 08:40, leidžiasi 16:09, d.ilgumas 07.29
Pilnatis, 20 mėnulio diena

7
SEKMADIENIS

Liucijus
...  Ir  va, jau diena gaubiasi  prietema ir tik  dabar pastebiu, kad ir  parašyta taip: [i]Saulė leidžiasi 15: 09[/b]
   – Tai bent!– tačiau tai ne džiaugsmo šūktelėjimas. Tai šūktelėjimas iš nežinios.  Ir visai nesvarbu, kad šaukiant savyje nedaug kas iš aplinkinių sugeba išgirsti, betgi aš – ne iš aplinkinių.

Ir vėl girdžiu, kaip žvinga Ygaga,
Ir vėl girdžiu, kaip darda karieta.
Nejau galiu akims nepatikėti,
Kad saulė  leidžiasi (ir patekėjusi)
Už vakarykštį laiką
Valandą anksčiau.

             Saulė teka 07:40, leidžiasi 15:10. Ir  štai  Vytautas su savo pulkais įsiveržė į kalendorių, kur saulė teka ir leidžiasi Lietuvos laiku. Iš Vilniuje Lukiškių aikštės ar Kaune iš  kurios nors kitos. Tai turbūt jau ne taip svarbu.
  Girgžtėli durys ir ūmai pasijaučiu, kad esu ne tik „Lietuvio kalendoriuje“, o esu ir Šklėriuose, didžiausiame mieste, kurį
bent  kada esu matęs. Tokius miestus (kaip girdėjęs) Dievas prispaudęs po pažastimi lako. Ir tikrai, ar  kas girdėję Šklėrių miestą?
  Turbūt ne visi. Kaip ir aš vakarykštės  dienos – ne.
   Atrodo,  Adoma, kad kažkas sufleravo  tavo pavardę, bet, bet, bet... Dar  iki vakaro nearti, tačiau degtinė krautuvėse tik 15:00.
Iškilo daug problemų. Gal kažkas paaiškės, bet jeigu  pasiliksiu tyloje, tai  manau, kad pas suvoki, kokį  sprendimą pasirinkau. O! kažkas, regis, jau  beldžiasi.  Ar ne Bladukas iš trijų karalių draugijos sugrįžta?
Tačiau kaip  ten bus nebus, o saulė teka 07: 40, leidžiasi 15:10 Ir dar įsimintina, kad tai KRISTAUS KRIKŠTOdiena.
Devynis kartus atmatuok, dešimtą pjauk.
Ožiaragis (12.22-01.20) - Šuo - 7 / 01






XI. 29 d.

Pranas 
5 varnai, o mįslė man:
kaip  čia  taip, toks  garbingas, išmintingas žmogus, o  be  sintaksės. Mano galva, ji ne tik moko  skaityti,  bet ir kaip tai  padaryti. Be saviveiklos...

varna
mielas Pranai, seniai taip rašau, be sintaksės, nes jungiu mintimis žodžius kitaip, nei taisyklės leistų...daugiau erdvės jiems, ačiū jums
2017-11-29 10:15

Pranas 
Čia  daug kas seniai taip, o kiti jau visą  laiką  taip, be sintaksės, tačiau mano mįslė išlieka - ar Jūs tikrai žinote, kad aš perskaitau taip, kaip  jaučiate taip rašydamos, ar neatsitinka  taip, kad  perskaitau visai kitaip. Būna, kad mano mintys, kai  aš visiškai nerašau, tik leidžiuosi jomis po klajones, jau ir raidėms pasidaro nepasiekiamos. Aš  lyg  apie tai pro ūsą šypsodamasis teiravausi, bet irgi žinojau, kad maždaug atsakysite taip.  Sėkmės Jums geriausios! Ir kad Naujieji  nesiskubintų ateiti...

XI. 30d.
Pranas 
Ačiū.  Gal tas Jūsų  "nežinau" ir  yra svarbiausias dalykas  tokiose  pajautose. Aš irgi nežinau.  Dar  tamsu, tik  apie pusę  keturių, tačiau vidurvasaryje  tai  būtų ankstus  rytas. Sėkmės Jums linkiu.
2017-11-30 04:31

varna
Labai mėgstu impresionistų paveikslus, kuriuos matydami žiūrovai jaučia skirtingai. Manau, kad ir eilių nebūtina šifruoti vienodai, nes žodžiai juk yra asociacijos: vienam tas pats žodis reiškia viena, kitam - visai ką kita. Kai nededu kablelių, apsisaugau nup laiko tėkmės, kuri taip pat keičia tų pačių žodžių prasmes. Kažkada kiras man buvo paukštis mažesnis už vištą, prieš keletą metų jis man priminė kelionę į užatlantę, kur su vyru iš delno maitinome vos ne žąsų dydžio besočius kirus, vagiančius paplūdimio žmonių maisto maišelius; gi prieš trejetą dienų kirai skraidžiojo man virš galvos pajūry be jokio garso lyg sveikindamiesi, lyg įspėdami apie artėjantį lietų...tai vis skirtingos to paties asociacijos; ar noriu, kad visi jas suprastų taip kaip aš?...nežinau, jūs atsakykite, ar tai būtina
2017-11-29 23:50

Pranas 
Čia  daug kas seniai taip, o kiti jau visą  laiką  taip, be sintaksės, tačiau mano mįslė išlieka - ar Jūs tikrai žinote, kad aš perskaitau taip, kaip  jaučiate taip rašydamos, ar neatsitinka  taip, kad  perskaitau visai kitaip. Būna, kad mano mintys, kai  aš visiškai nerašau, tik leidžiuosi jomis po klajones, jau ir raidėms pasidaro nepasiekiamos. Aš  lyg  apie tai pro ūsą šypsodamasis teiravausi, bet irgi žinojau, kad maždaug atsakysite taip.  Sėkmės Jums geriausios! Ir kad Naujieji  nesiskubintų ateiti...

0

9

Maišatis  galvoje  tokia, kad  nesusigaudau, tačiau žirgas  Ygaga  nerimsta.  Tikiu jam  tikiu
Ir  gal  todėl  yra  kaip  yra

sausis 2018
saulė teka 07:40,  leidžiasi 15:12,  ilgumas 07.31
Pilnatis, 21 mėnulio diena
   
   Šiandien -4°C / -1°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj -4°C / -1°C, debesuota

8
PIRMADIENIS
Vilinta (Vilintas)

     Dejuoju, dar  dejuoju, ir  nemanau, kad greitai išdejuosiu, kai  tokie  reikalai užgriūva. Todėl ir skubu  pirmiausia  pasakyti, kad 1547 . Mažojoje  Lietuvoje ( kažin, kur ji dabar dingusi?) išleista  pirmoji  lietuviška knyga –  Martyno Mažvydo „ Katekizmusa prasti žodei. Girdžiu:
  – Broliai, seserys, imkiete mane ir skaitykiete ir  tatai skaitydami permanykiet.
  –  O,  gerbiamoji. Ne taip paprasta.  Tai  jau  ne  pirmas  mano  raštas, kuri šiandien dedu  ant  balto popieriaus ir vis  atrodo, kad  kažkas  ne taip, kad  kažkas  iš nakties  dar  vis klausia ir  klausia, kad  girdi, gal  aš tik  netyčia laikausi  įsikibęs  į „ lietuvio kalendorių“,  o iš  tikrųjų, girdi, gal norėčiau, kad jo vietoje  būtų  atsivertęs, „Lietuvos  kalendorius“, ar „Dzūkijos kalendorius“,  ar „ Šilinių dzūkų kalendorius.  Aš nežinau, kodėl taip  atkakliai kažkas  nenori, kad  prisiliesčiau prie  „ lietuvio kalendoriaus“. Kažkokios priežastys juk yra,  bet... kokios?  Net neblogai atsimenu,  kad toks kalendorius  buvo ir dar 2000  iš  jo pirmo puslapio kartu  su V. Kudirka giedojau

Lietuva, Tėvyne mūsų
Tu didvyrių žeme..
Iš  praeities Tavo  sūnūs
Te stiprybę  semia...
 
Ir prašau kol kas ne guosti manęs: Daug žinosi greit pasensi Jau  senatvės  darbą esu atlikęs  sąžiningai.
Ožiaragis (12.22-01.20) - Šuo - 8 / 02

Sausis 2019

Saulė teka 07:40, leidžiasi 15:11,  ilgumas 07.31
Jaunatis, 2 mėnulio diena

8
ANTRADIENIS

Vilinta (Vilintas)

Klausyk ausimi, ne pilvu
Ožiaragis (12.22-01.20) - Kiaulė - 8 / 02





-------------------------------------------------------------------------------

5. Pakviesti vėliavai iškelti

Dar laikas nebuvo įdienojęs; vis laikėsi ryto erdvėje, o jis, rytas, puikus, šiltas. Gera su tokiu būti kur bebūtum, bet geriausia išėjus iš patalpos ir atsikvėpus jo gaiva. Tačiau kaip išeiti? Jaučiausi kaip važiuojančiame traukinyje: reikia laukti, kol sustos. Noras suprantu, kad tai ne traukinys, o nedidelis sodo namelis su viršum vadinamosios svetainės įrengtu Pastogės,  kitaip dar – Pastriekės departamentu, kuris man  labiau reikalingas dvasiniam pagyvenimui. Turbūt todėl ten dažniau pasijaučiu kaip atviroje erdvėje. Regisi, kad normalu pasijausti ten, kur pasinori. Pastriekės departamento lentų pertvara ir sienos dvasiai nereikalingos. Todėl ten jausdavausi ne pagal jo (ir mano) fizinius išmatavimus. Užklydę svečiai, beje, irgi nesunkiai, neretai net to nepajautę, gebėdavo persitvarkyti iš materijos į dvasios būtis. Nusileidus gi žemyn į svetainę, poreikis materijai atsigaudavo, vėl atrodydavo smagiau kaukšėti plaktuku, išėjus į lauką kapstytis žemėje ar karstytis po medžius, bet  smagiausia, vedinam įvairiausių reikalų, ateiti  prie Balsių (Kryžiokų) ežero ir pagyventi kartu su ąžuolu. Tačiau, matyt, atėjo laikas, kuomet Pastriekės dvasia persismelkė į namelio svetainę, kai joje vis dažniau atsitinka dalykų,  būdingu Pastriekės departamentui. Ir šit dabar atsitinka ir tai, kai neįmanoma nesuklusti Balso ir Audronės apraiškai, apeiti ant sienos  pakabintą paveikslo rėmą. Tačiau atsiranda ir  dar vienas  dalykas – atrodo, kad namelis juda, važiuoja, keliauja. Vis prisiversdavau pasakyti: dar ša, kol kas dar ša... dar  anksti apie  tai net ir Leokadijai prasitarti. Nedrąsu. Ateis laikas ir reikalai geriau pasimatys. Ir ką? Ar neatėjo? O pojūtis  važiuojančio, vaikščiojančio ar  kaip  kitaip  judančio namelio irgi neišnyksta.
– Ką  pasakysi, Leo, – nieko nepaaiškindamas apie tokią  savijautą tariu žmonai. Atsiliepė irgi klausinėdama:
– O kodėl  sakai, kad  rėmas tuščias? Man vaidenasi ar kaip? Jau ir žegnoju, kad jis būtų tuščias, bet... Visa ko senatvėje  tikėjausi, bet  kad  taip... Dievas, regisi,  nepanorėjo, kad  būtų kaip žmonėse priimta. Jau ir  kojas sunku  pakelti, o... .
– Kas – o? Važiuoji?
– Ir galvoje jau  ne taip. Ne taip. Dar skaudžiau, negu kojas kelti. Kojoms dar lazda gali pagelbėti, o galvai? – klausdama pasakė  ji ir timptelėjusi už rankogalio: – Prisėskim, – tačiau  prisėsti neskubėjom. Jai svarbiau buvo pasakyti, kad prieš aušrą susapnavusi mano eilėraštį „Po užmerktų akių vokais. “
– Netgi neskaičiusi jo niekuomet, o žinojau, kad parašytas 2011 metų pradžioje. Ir netgi deklamavau:

Argi sakiau,
kad aklas akimis,
kuomet jas nunešu į naktį?
Kartu su žvaigždėmis užspaudžiu po vokais,
net Paukščių takas
ima skaudžiai nerimauti, –

padeklamavo ir, sužiurusi į akis:
– Betgi spėk arba bent  įsivaizduok, kam, kokiai publikai deklamavau. Ogi raidėms, tavo trijulei A, B ir Jotui. Iš kur visa tai, a? Iš kur? Neskaitau  aš tavo poezijų ir tos raidės atrodė išmanas,  išmislas. Bet va regiu  kaip bažnyčioje ir smagu deklamuoti. Ir dabar dar  vis smagu atsiminti, kad taip būta:

Galbūt nemanė,
kad yra dalia,
Kuri net šitokią galybę
į nelaisvę ima,
o aš taip pat
net nežinau, deja –
iš kur ten, po vokais, erdvė tokia,
kad  net neskauda. 

– Sakei, einam prisėsti, tai gal ir padarykime taip? Prisėskim, –  Tačiau irgi neprisėdom, o netikėtai pasiskundžiau, parodydamas į savo lemties išdaigas. Šį kartą į ligą, kuriai atsiradus, apsikabindavau kaip mylimą moterį ir jos vardą tardavau ar rašydavau didžia raide: Amnezija. Ir niekas tuomet negalėdavo įtikinti, kad  tai liga, o ne ji, mano meilė, kuriai galėjęs ir kojų pirštelius išbučiuoti. Dabar gi tariau:
– O! kad  ją perkūnėlis tą Amneziją patrankytų, kol dar ji  man netrenkė. Tuomet net ir tavęs neįtikinsi, kad  regiu ir pasakoju tai, kaip iš  tiesų  yra. Kaip kad  šiandien: Buvo Balsas su Audrone. Štai ant sienos paliktas paveikslų rėmas. Aš sakau tuščias, tu gi...                                                               
– Tai ne rėmas. Net ir ne paveikslas. Tai ekranas. Tai langas. Gal net durys, pravertos durys, už kurių, kaip ir eilėraštyje:

Gyvena žmonės, saulė,
debesys ir lietūs,
padangę brauko mėlyni žaibai -
ir gieda vyturiai,
surankioję giesmes poetų.
Jų daug,
bet nedaugiau,
negu reikėtų.

– Na va,  O jeigu aš taip pakalbėčiau, kaip tu man dabar?. Tiesiai, drūtai pasakytum: iškvailėjo mano senis. Nemanau, kad  protingiau pasielgčiau ir aš, jeigu būčiau paliktas be žinios apie susitikimus su Balsu, be žinios apie šio rėmo ant sienos atsiradimą? Žodžiu, Leokadija, tau geriau pasisekė negu man. Nors kaip žinoti. Kokia  bebūtų patirtis, ji iškentėta, išbūta ir  ne šiaip sau  už vieną muštą dešimt ir  daugiau nemuštų duoda.
– Tačiau turbūt atminties praradimas ne tolygus proto praradimui?
– Turbūt. Tačiau, kaip žinai, mano atveju prireikė šeštos palatos paslaugų..
– Iš ten, regis, ir  eilėraštis, – pasakė žmona, nusiteikusi jį padeklamuoti iki  taško:

Po užmerktų akių vokais
įsiveržia gyvenimas į sielą,
net  Paukščių takas –
Dieve, jam padėk! –
ir ten it danguje išlieka.

– Valio! – pasigirdo šauksmas ir kelių porų delnų plojimai: – Valio! – O netrukus paminėti ir mudu su Leo.
– Dzieduli, regis, ir nežinojai, kokį talentą šalia savęs turi. Džiaukis, kad  dar  yra kaip  yra. Ir atsimink ne tik Balsą  ir Audronę, bet ir ką jie pakalbėję. Ir apie  titnagą, ir  apie... Bet ateik  čia, užsimerk  ir  ateik.
– Užsimerkti?
– Neužsimerkęs neateisi.
– O su kuo kalbu? Tu čia, išdykėle? Raidė B?.
– Raidė B,  bet  kodėl – išdykėlė? Va,  vėliavą  reikia iškelti. Ar tai išdykavimas? Močiute, ir tu  užsimerk. Jeigu  ką, teks  ir vežėja būti.
Neprisimenu, kad  būčiau užsimerkęs, bet tikriausiai taip  įvyko, bes netrukus į akis sužiuro aplinka, kurią išjaučiau užrašinėdamas paskutiniuosius eilėraščius. Sakau „užrašinėdamas“, o ne kurdamas, posmuodamas ar dar kaip, Todėl nauja realybė darėsi labai paprasta ir suprantama. Netgi  nereikėjo kalbėti, kaip į šitą realybę patekome. O pirmiausia joje susitikome su raidžių  trijule. Ak, gražiai kažkada apie trijulę padainavo Paulius Širvys baltų viršelių  knygelėje...

Murzinų draugų trijulė,
Kartu kėlė, kartu gulė
Ir iš traktorių kabinų
Kartu dairėsi merginų.

Tačiau  ten  situacija kitokia, ten visi trys vyrai, o  čia – dvi moterys ir  vienas vyras, Ir pirmoji, žinoma, žodį tarė raidė B,
– Prisimeni, dzieduli, kaip  tau  Balsas taręs: rikiuok visus, ką turi savo raštuose. Visus iki vieno. Iki paskutinio. Mirusių šituose scenarijuose neturėtų būti. O kaip juos rikiuotum, dzieduli, jeigu be vėliavos, a? Tačiau  ji  jau yra ir reikia ją iškelti.
(Iš „Scenarijų Tispalvei“)

**************************

Kaip atsiminti  – čia smėlis kadais,
kaip  gimtinėje mano, Dzūkijoj.
Pustė vėjas ir vis į akis, į akis,
kol užaugo pulelė,
užaugo šiliniai,
o didžioji tiesa dar toli nuo akių:
ten, po kojom giliai,
apsigaubęs žemelės tamsa
sapnuoja granitas –
miestas bus.
Ne, ne tuoj pat,
dar ne šiandien, ne ryt,
bet bus kažkada.

Nežinau, kaip vadinsis tuomet Vilniuj aikšė
bet norėčiau, kad bunkerių laikas,
išsikvėpęs paminklais joje
į likimą tautos niekuomet nepareitų.

0

10

2018, Sausis
Saulė teka 07:39, leidžiasi 16:12, ilgumas 07.33
Delčia (dyla), 22 mėnulio diena

                Šiandien -3°C / 1°C, debesuota
                Rytoj -5°C / 1°C, giedra

9
ANTRADIENIS

Algis Gabija
Kumeliuko krikštynos, Mėnulio nauji metai

Nesiseka. Ir netgi labai. Ir šiandien į „ lietuvio kalendorių  varduvininkais atėjo pabūti tik Algis ir Gabija. Sakoma, kad  dėl vienos žuvies nieks į vandenį nešoks. Betgi aš ne dėl vienos. Žinau, kad į  kitus kalendorius atėjo daugiau varduvininkų. Pavyzdžiui, Bazilė, Marcijona, Julijonas...  Trumpiau kalbant kumeliuko krikštynos  ir  Mėnulio naujieji metai „ lietuvio kalendoriuje“ ne kaip atrodo ir vis tik sakau sau:
– Pranuci, bet gi žinai, būna, kai ir vienas lauke karys. O čia dar ir  Gabija su Algiu. Ir labai svarbu, kad saulė teka 07:39, leidžiasi 15:12
------------------------
Ožiaragis (12.22-01.20) - Šuo - 9 / 02






----------------------------------------------------------------------------
  Sausis 2019

Saulė teka 07:39, leidžiasi 15:12, ilgumas 07.33
Jaunatis, 3 mėnulio diena

9
TREČIADIENIS

Algis Gabija 

Jūros neperbrisi, kalno neperkasi
Ožiaragis (12.22-01.20) - Kiaulė - 9 /02

:writing: 6. repeticija su himno prieskoniais
 
  Atsiradus mudviems su Leokadija anapus paveikslo rėmo, bent kiek didesnio sambrūzdžio nepasijuto. Atėjome ten, atrodytų, kaip į žinomą aplinką, kaip iš anksto „užplanuoti“ jos dalyviai ir pasirengę ją priimti be emocijų. Net ir be jautresnių pasisveikinimų.
  – Dzieduli, giedosime himną, bet kitaip. Giedosime jį kaip dar niekas negiedojo. Su prieskoniais, – smagiai pasakė raidė B ir skubino Jotą: –  Nagi, mielas ponuli, sakeisi, kad atsakomybę asmeniškai prisiimi. Taigi prašom, pradėk. Mūsų tiek, kiek reikia. Visi.
  – Be tavęs, šarka, regis... o taip, o taip, be tavęs mes neapsieitume. O koks stebėtinas kalbos informatyvumas! – neišsiduodamas ironizavo Jotas. Ir rodydamas į Leo ir mane irgi it stebėjosi, kad, girdi, močiutė su dzieduliu kaip mat suprato, kad giedosime himną, kelsime vėliavą. Taip, taip, kelsime radijo karietos vėliavą. Nors ji išskalbta, išlyginta, tačiau akys neapsigauna: matosi, kad ne nauja. Ir tai labai gerai. Argi ne?   
  Tik tuokart vėliavą ir pamačiau. Kaip, beje, ir stiebą.
  – Ateikit,  arčiau ateikit, – pakvietė Jotas Leokadiją ir mane prie stiebo, kur buvo pakėlimui paruošta vėlNeiaišinsime, iava.
  Karietos? – lyg pagalvojau, bet  mąstymui laiko nebuvo. Į paširdį it bitė įgėlė. Neskaudėjo. Įgėlė ir medumi patepė. Darėsi saldu. O Jotas buvo ramus ir kalboje vis dar ironizuojantis.
  – Nežinau, kaip  ilgai vėliava su karieta buvo, tačiau numanau, kad tai pasakys, kas geriau žino. Pirštais gi, žinoma, nerodysiu. Tikėkim, kad atsiras ir tokių – jei ne šiandien, tai vėliau, bet sakau: reikia manyti, kad atsiras. Ypatingai turint mintyse publiką apie kurią kalbėjo Balsas.
  – Jau sakiau ir apie publiką. Prašau nesikartoti, – neiškentė B, – O ji nemenka gi: visi iki vieno, iki paskutinio, kurie dziedulio raštuose užrašyti. Ir paakcentavau, kad mirusių Trispalvės scenarijuose neturėtų būti.
  – Nespirgėk, mieloji. Pakentėk, – sudraudė ją raidė A.
  – Tegu spirga, tegu, – kaip dažniausia pakantus pasiliko Jotas –. Nesiaiškinsime, jog repeticijos reikalingos, kad vėliau nebūtų gėdos. O prie vėliavos apturėti sarmatą oho cho  kaip nekaip atrodytų. Neduok Dieve! Ypatingai, kai su ja susiruošę praeiti visą atkurtos valstybės laikmetį
  – Dzieduli, tai visas šimtas metų. Iki pat 2018 - jų vasario vidurio, - skubėjo  paaiškinti B.
  – Ir vis tik nespirgėk, – vėl jos paprašė raidė A.
  – Atrodytų, kad laiko iki ano vasario šešioliktosios nemažai, bet taip tik atrodo. Darbo daugiau negu gal suvokiame. Štai kad ir dėl himno prieskonių, apie kuriuos kalbėjo B. Kas bepasakys, ar jie pasiteisins, ar išsikvėps po pirmo bandymo arba kad ir po kelių ar po keliolikos valandų, dienų, savaičių, mėnesių.
  Jotas pakalbėjo ramiai. Be emocijų. Lyg sau. Tačiau tuoj, užlošęs galvą į viršų ir akimis nučiuožęs vėliavos stiebu; jau kitaip:
  –: Nepyk, dzievuli, jeigu kas ne taip, bet ir nuolankus nebūk. Taip jau lemta, kad vėliavą reikia kelti karietos vežėjui. Ir taip  jau sumanyta, kad ją reikia kelti kitaip.
  Ir šit dabar, lyg bandydama paaiškinti būtent Leokadijai ir  man, kokiu tikslu čia atsiradę, į paramą Jotui paskubėjo raidė A.,
  – Neskubėk, Jotai, pas dzievulį. Neskubėk. Kad ir repeticija, o mūsų senoliams reikia  žinoti, kad ir tarėmės, ir kalbėjome, ir apkalbėjome, kaip kelsime karietos vėliavą, kai įšvis atkurtos valstybės šimtmetis. Atrodytų, kad tai žinoma, todėl paprasta ir nieko naujo nereikėtų iš tokio ceremonialo laukti. Girdi, iš dainos žodžio neišmesi. Tai ką  bekalbėti apie himną? Betgi išmetam iš dainos ne tik žodį, žodžius, bet ir posmus. Būna, kad ir dainas numarinam, sušaudom. Ir turbūt neretai pagal nuopelnus.
  – Ne, ne, dabar išsamiau apie  tai kalbėti neverta. Tokiems  dalykams dar laiko bus. O dabar – dėmesio! Dzieduli, prašom  prie stiebo. Ir tu, močiute, irgi prie stiebo.
  Stiebas  buvo čia pat. Tačiau jo lyg  nesijautė, nes akyse įsišvietęs visą laiką laikėsi vėliavos šilkas. Prisiliečiau prie jo ir, regis, atgijo visa netolima praeitis. Rytas iš ryto ėjome prie vėliavos, kad laimingai suplevėsuotų viršum karietos. Vakarais irgi ėjome, kad  nepasiliktų naktyje. Karietos vėliavą laikėme tik saulės šviesoje – kėlėm ją patekant saulei, nuleisdavome jai leidžiantis. Ir taip diena iš dienos iki ...
  – Dzieduli, tau bloga? – prišoko raidė B.
  – Prisiminiau. Tačiau kodėl tik dabar, a?
  – Tačiau prisiminti niekada nebūna vėlu. Juk nebūna, a?
  – Atsimindavo ir anksčiau ją, vėliavą. Atsimindavo, – prabilo Leokadija, – Ir rašė. Nemažai rašė, Betgi žinote, kaip būna tokiuose metuose. Užmiršta žmogus pats save ir nežino kokią dieną gyvena. O aš va, regis, pradedu  žinoti, ką  jis rašė Viešpatie, kaip čia taip? –  dabar  jau  nustebo dėl savęs. –  Na taip, pradedu žinoti. Iš kur, a? Tikrai nežinau iš kur. Gal Vidinis? – ne ką galėjusi pasakyti Leokadija apie atsiradusį savyje nepatirtą gebėjimą.
  – Ką jis, taigi Vidinis? – suklusau
  – Ką – jis?  Ką – jis? Turėtum geriau  žinoti ką jis. Va, paklausyk. Argi ne jo šitie himno prieskoniai į atminti  sukišti, –– pasakė Leo ir išgirdome neįprastą jos deklamaciją.:

Te bus pagarbinta dabar ir visada...
Ir jeigu taip iš tikro bus,
su vėliava išliksime,
gyvensime jos dvasioje
ir kur – ar ČIA, ar TEN bebūtume,
surasim vienas kitą neišmėtytus kažkur.
Net nesvarbu, kokia lemtis ištiktų mus,
Svarbu, kad trispalvė
į širdis audeklu tautos
giedotų atmintį giesme Kudirkos.

  – Stop, stop! – netikėtai vikriai pašoko Jotas tildyti Leo, o jai nutilus vėlgi nelauktai pasigirdo Vinco Kudirkos Tautinė giesmė. – Vėliavą,  dzieduli... kelk vėliavą! – vėlavo komanduoti Jotas matydamas, kaip nedarniai prasidėjo vėliavos kitaip pakėlimo pirma repeticija. Dar nebuvau prisilietęs prie vėliavos, kai pirmasis posmas pasibaigė, giesmė nutilo, užtat  stiebu kilo trispalvės šilkas.
  – Ne, ne. Taip nereikia. Pavėlavom. Vėliavą tik himnui giedant kelsime. Tik. Nutyla himnas ir, vadinasi, vėliava sustoja, nepaisant kaip aukštai – žemai pakelta. Tai jos kraujas. Atsiprašau, kad paskubėjom – pakalbėjo Jotas, bet neatrodė, kad erzintųsi. Ir patikino, kad nors ir nesmagu, kad taip atsitiko, bet gi būna blogiau: – O tu, močiute, nuostabi. Bravo tau! Bravo, – pagyrė Leokadiją. – Nenustebčiau paregėjęs tavęs su vadelėmis ir vežėjos botagu rankose.
  – Tačiau tai, ką  padeklamavau yra tik pradžia, – nebežinodama kaip elgtis, atsiliepė Leo.
  – Ir palikime ją kaip pradžią iki pirmo himno posmo, o toliau orientuokimės pagal giesmę. Himnui giedant dirba tik dziedulis, laipindamas vėliava į viršų, O visi kiti kaip giedančios statulos, netgi be didesnių emocijų. Supratai B? – šyptelėjo išdykėlei Jotas
  – Aš ir dabar kaip statula, padėjusi dešinę ranką ant kairės pusės krūtinės.
  – Tuomet viskas aišku. Net ir man, – dar plačiau šyptelėjo Jotas. – Mes laimėsim.
  Man irgi pasirodė, kad „viskas aišku“, bet savo kaltės neišsižadėjau. Dėl mano neapdairumo išgirdus himną, vėliava suvėlino kilimą. Tai turėjo būti aišku ir be išankstinių  paaiškinimų. Ne vaikėzas koks, tačiau vis dėlto Jotui pasakiau:.
  – Nors mirktelėk, kad ir statula būdamas, kad laiku suspėčiau.
  Raidė A, kažką pakuždėjusi, prisiglaudė prie Leokadijos. O Jotas tarė:
  – Ką  gi, kaip sakoma, atsikvėpę plačiai krūtine, gal pradedam. Tu, močiute, čia  ceremonialo prima. Nagi sėkmės mums. Te antras kartas nemeluoja.
  Šį kartą regėjosi, kad tyla gilesnė. Leokadijai pakartojus deklamaciją, pasigirdo himnas, nesuvėlavus pradėjo stiebu kiti vėliava, sklandžiai, lengvai paklusdama Vincui Kudirkai.
   
    Lietuva,  tėvyne  mūsų,
    Tu didvyrių žeme...
    Iš praeities tavo sūnūs
    Te stiprybę semia

Tačiau va, posmui pasibaigus, giesmė nutilo, vėliava liovėsi sliuogusi į  viršų stiebo, ir vėl visi išgirdėjome Leo, dar  vieną  prieskonį:

Taip, taip, kad atmintį giedotų,
Beje, labai nelengvą...
(Iš „Scenarijų Trispalvei“)

*******************

Ne šiaip sau ...

Nesakau, kad nenoriu pareiti namo –
greitas darbas bažnyčių nestato.
Aikčioja kelias nuo mano  lazdos –
pašnekovas keleivio geriausias.
Ne iškart supratau,
kad Savęsp prasivėrė,
prasivėrė žmogaus Ašašai.
Dieve, žinau, jog ne tu pasakei,
kad taip būti negali –
viskas vietoje, kaip pūliny
visas dangus į kurį
atkakliai patikėta –

Kaip kitaip pasakyti, jeigu ne taip?–
Iš mirties grįžta. Kaip buvę. Gyvi.
Ubagai ir  karaliai...
O maniau:mano  kelias pas  juos į Tenai ,
o ne jų  – pas mane.

Dieve, esi...
Dieve, ne šiaip sau
bažnyčias statau
ir eilėraščiais skambinu
kaip pranašais..

0

11

http://www.skrastas.lt/?data=2 017-11-18&rub=1065924812&id=15 10934440

0

12

Peizažas ne koks,
kai rodau į kitą
o pats užmaršty – užsimiršęs, 
užsimurinęs siena
ir manęs nematyti...

Tegu būna ir taip –
popierius gali iškęsti ir tai
bet liūdna, nelinksma
kai  nežinom, kam skamba  varpai
netgi tuomet, kai  bažnyčios 
savimi išstatytos...
****
kažin, ar kas rodom į atmintį
kaip didį stebuklą?
O tylos irgi lig šiol neišmokau tapyti.
Bet užtat – reikia nereikia –
sakau  ir  sakaus
–O Dieve! o Dieve!...

Ir  dabar taip –
patapšnoju per petį,
kap išaušusiai dienai
ir Eilėraštį  kalbinu juo...
Nebūtų kitaip,  jeigu  tik vienas  žimočiau  aš  ji
ir tuome  j, kaip dabar
būtų  visur

0

13

XII. 01d. (penktadienis)

Į gruodį įėjau, bet  noriu dar į lapkritį sugrįžti
ir pagyventi ten –
ir ten neišgyventa iki pabaigos

XII. 02 d,
Parvažiavo Daina iš Indijos. Sutiko Ignas. Be  nuotaikos  šiandien.

Kažin, ar rodom į atmintį kas,
kaip didį stebuklą?
O tylos irgi lig šiol neišmokau tapyti.
Bet užtat (reikia - nereikia),
sakau ir sakau:
– O Dieve! o Dieve!...

Ir dabar taip –
patapšnojau per petį,
kaip išaušusiai dienai
ir Eilėraštį kalbinu juo...

Būtų keista, jei kas pasakytų,
kad pasaulį iš žodžio kuriu.
O Dievą?

Privalau.
Nesinori jau tokį turėti.
Dievas  žmogų  sukūrė
pagal atvaizdą  savo...

Gesinu  mintimis  žmogaus  panašumo į Dievą  peizažą
Viešpatie, leiski man būt kuo toliau nuo tavęs, biblijinio...
Ir nereikia  manyti, kad bedievis esu
Man  baisu, bet  pramokęs tapyti
išbarstysiu tave po natas
kaip muziką kad

Taip, laikas išnoko  perpiešti Dievą
ir neteršti  dievybės paveikslais žmogaus...

Pranas 
Neįkertu. Gal kritikai padės. Tačiau pats suvokiu, kad  čia kažkaip aukštomis frazėmis kalbama apie senatvę (moters lyg) Nusiteikęs ateiti dar kartą perskaityti šį tekstą, tikintis, kad galvoje bus šviesiau.

Kriso Harė 
ir neįkirtimas yra dėmesys:) Moterų gyvenime yra labai daug laukimo, visokių rymojimų oloj, belaukiant, kol mamutą koks laukinis parneš, ar jis dar gyvas, ar olos nesupainiojo su kita... Paskui lauki vaikų. Paskui nesulauki, ko nereikėjo laukti gal. Paskui - nusispjauni: kiek galima?..:) Gyvenimas neina platyn, tik - gilyn, - tai kvapas brandos arba senatvės. Daugėja tų, kurie pasimiršta, pamiršta, miršta. Geriau atprasti laukti... Argi yra koks "aukštos materijos" žodis? Tik pakalbėta iš jausenų gana tiesmukokai, todėl ŠD...

Pranas 
Ačiū. Smegeninė  suko ta kryptimi,  bet  taip išklampoti (suprasti) neįstengė. Nebaru dėl to  jos.  Gal ir tu nebark. Pavargo.  Prie aštunto  dešimtmečio  pabaigos atitrepsi.

Kriso Harė
Iki aštunto dar turėčiau nupėduoti tris dešimtmečius... Kaip keista nežinoti, ar pavyks tai. Jei ir toliau taip gyvai eisis, būtų ir toliau gera paėjėti:) Žmonių amžių jau senokai matuoju vidiniais matais. Ne vien atminties gyvumu ar suvokimo greičiu. nemažai kūrėjų ir mokslo vyrų pasaulį nustebino po 80-ies... Juk žinot:)
2017-12-02 23:19

Pranas 
Galbūt,  galbūt, tačiau kur kas daugiau tokio  amžiaus nesulaukusių. Nepavydžiu jiems net ir tuomet, kai sopa.
2017-12-02 23:26

Kriso Harė 
kaip gerai, kad jums čia patinka bet kokia kaina... Visiems daugiau mažiau patinka. Bet daug bejėgiškumu "pasimėgaudami" gyvi.
2017-12-02 23:29

0

14

XII. 3 d. (SEKMADIENIS)

Kriso Harė 
Pranai, jūs mane išdavėte:) Juokauju, žinoma, turėdama galvoje, paviešintą žinutę. Kai eilėraštį (ne poeziją) reikia ginti, apsvarstyti, su juo kažkas negerai... Laikausi tokios nuomonės. Aišku, galima paniekinti skaitytoją ir sakyti: aš - ohoho, o jūs nesupratote mano kūrinio. Tačiau taip būtų negerai. Per puiku taip elgtis mėgėjų erdvėse. Ačiū, kad pasigilinot, kad šventos dienos laiko tam nepagailėjot:)

XII. 4 d.

0

15

XII. 05 d.

Kad kūrybai darbo nestokotų

Ar gali būti taip –
akmuo nežino,  kad yra,
vanduo, esą, taip pat.

O ši akimirka, kurioj dabar esu?

Maži ir dideli daiktai
užlieja smegenis kaip maras, kaip liga –
o Visata ar žinanti, kad ji yra?

Akimirkoj  paglostęs vandenį ir akmenį,
iš nežinios atėjęs, vėl į nežinią einu
ir tiek pakanka,
kad kūrybai nestokotų darbo.

0

16

Šešiasdešimt septintoji Biblijos knyga

Santrauka:
- Šventė ne todėl, kad šventa, o todėl, kad gera. Man gera, Pranuci.
Ypatos erdvę mačiau visokią. Šį kartą ji buvo labai kukli, suspausta, tiesiog ankšta ir pasakytas joje žodis – duso. Žinodamas jos dideles galimybės išsiplėtoti, būti lig labai toli ir labai aukštai, nemokėjau jos tokios skurdokos būsenos suvokti – galvon kalė mintis, kad tai prasidėjusios paraskvidekatriofobijos apraiška. Ypata didesniais aktoriniais gabumais nesireiškė, bet šį kartą jam norėjos iškvėpti iš savęs linksmo, nelabai rūpestingo Ypatos paveikslą. Įėję į jo erdvę tuoj pamatėme jos šeimininką su diržais ant pilvo pakabinta armonika. Perbėgo per klavišus rankos pirštais ir uždainavo. Dzūkiškai. Daina irgi tokia, kad galima buvo manyti, jog Ypata išsuptas dzūkės lopšiu ir būtent Dzūkijoje. Galbūt net Šklėriuose kur nors Kūdzavario pavėsyje ar „tiesiog raisto“ pašonėje.
               
Tris dzienas, tris nakcis kelaliu ajau,
                  Kecvirtū naktely giron nakvojau.     
   
      Sustojom su Vidiniu kaip kuolu trenkti. Viešpatie, Ypata – armonininkas? dainininkas? Bet nuostaba ilgai netruko: jis mokėjo vaikiškai paperkamai šypsotis ir dainuodamas paraginti, kad ir mudu su Vidiniu išsižiotume vienai mieliausių Marcinkonių krašte dainai.
      - Ypata, Jūs nukonkuruosite Tomą Vaisietą, - nusitaikęs akimirką pasakė Vidinis ir truktelėjęs man už rankovės: - Nagi!  Ką žinai, gal tai mudu visą likusį gyvenimą  gražiausiai atsiminsime?- Ir jau padėdamas Ypatai:
                 Išgirdau girdėjau giron balselį
                Mislinau, dūmojau motulė šaukia.

      Pasekdami patarimu- gero po truputį- dainavimą baigėme. Ypata pametėjo armoniką ant lovos ir, paėmęs Ypatą  su manimi už parankių, lydėjo tuos kelis žingsnius ligi nedidelio staliuko. Vis džiaugėsi, kad atėjome labai laiku ir viskas, kas ant stalo, tinka geriausiam suvartojimui. Tiesa, ant stalo kažin ko nebuvo, bet džiugiai žvilgtelėjau į prie kavos puodukų stovinčias taures.
- Po lašelį ir kunigui prie altoriaus galima. Mums galima daugiau,- vėliau pasakys Ypata, o tuokart neskubėdami ankštai sėdomės prie stalo, kol pagaliau atsiminęs savo sumanymą, užsispyrė Vidinis
- Palauk! Palauk! Nemanyk, ponas Ypata, kad atėjome papusryčiauti. Yra svarbesnių reikalų, bet norėčiau, kad jie tavęs neišgąsdintu.
- Žinau, Vidini, - atsiliepė Ypata. - Ir žinau, kad tiems reikalams visai nesvarbu, ar gąsdinuosi, ar ne. Nuo popiežiaus Grigaliaus XIII  laikų kalendoriai katalikų laike nesikeičia – po trijų dienų penktadienis ir birželio tryliktoji. Kaip dainoje tris dzienas kelaliu, o paskui... Man tai didelė liga. Mano nuosavas protas ir tas, kurį sugebu priimti iš pašalės jos negeba numalšinti. Tai organiškai įmontuota į mano esybę, kuomet ateina diena ir privalai bijoti dėl savęs - būsiu ar nebūsiu. Kai kas karietoje irgi laukia tos dienos, bet, žinoma, norėdami patirti jos pasekmę būtent šioje erdvėje.
- O-cho! Kokia kalba! Ir elastinga, ir garbi, ir gerai sukalta. Galėjai mums to nesakyti. Mes čia ir atėjome tau pasakyti, kad tavo įtarimai, jog mes laukiame, kas atsitiks birželio 13 d. tavo erdvėje labai neprotingai. Aš, pavyzdžiui, nieko prieš, kad padejuotum, paprakaituotum, drebėdamas pakaltum dantimis, bet - gink Dieve! - noriu, kad išliktume. Noriu, kad būtume karietoje ir... Ė, Pranuci, ko it liežuvį prarijęs. Atsakyk šiam ponui į jo įtarinėjimus.
- Aš irgi noriu, kad baigtųsi gerai. Labai gerai. Bet yra žmoguje, ko negali iš savęs išginti. Man išėjimas iš karietos labiau skaudus, negu tau laukimas penktadienio tryliktosios. Baigsis ji ir liga kaip Dievo ranka nuimta,- protingiau pasakiau, negu tikėjausi.
- Gerai, kad atėjote. Nors suprantu, kad nebuvo lengva.
- O tu žinai koks knygų skaičius sudaro Šventąjį Raštą? -netikėtai užlupo klausti Vidinis.
- Tu ką?  Pasijuokti atėjai man ligos belaukiant. Atsiprašau.
- Ir vis tik, - nenusileido Vidinis,- kiek knygų talpina Šventasis Raštas?
- Neprisimenu, kad kas taip blogai vertintų mano žinias. Bet jeigu jums tai būtina išgirsti- prašau, išgirskite. Šventąjį raštą sudaro  šešiasdešimt šešios knygos. Gal reikia kad išvardinčiau?
- Vieną pametei, Ypata. Tad nepersistenki. Štai! - Ir Vidinis ant abejų rankų delnų pasidėjo Ypatos padovanotą  knygą – segtuvą, kurioje buvo įsegti „Teisybės bijosi visi“ puslapiai: - Matot? Tai šešiasdešimt septintoji Biblijos knyga ir vadinasi ji „Ypatos knyga“. Ypatos! Atsimink, o ir kitiems pasakyk, kaip mes dabar tau.
Ausis užgulė tyla. O pasui Ypata:
- Kad taip kalbėtų Tomas, manyčiau, vaidina. Jis aktorius. Betgi tu, Vidini, vaidyba neužsiimi.
- Aš irgi ne,- skubėjau sakyti. Ir tuo metu nedaug mokantis kalbėti knyga- segtuvas.
-Vai! Vai! Ką girdžiu – gerai girdžiu. Jau nesu knyga- segtuvas.
- Labai gerai girdi. Esi „Ypatos knyga“. Toks tavo vardas. Na, pavadinimas. Supranti? Tu nuo šiol man ir Pranucui kaip iš Biblijos, kur be tavęs dar šešiasdešimt šešios knygos. Mums tu šventa. Atėjai išsaugoti mūsų atmintį. Ir visai nesvarbu, kur mes bebūsime. Svarbu, kad esi šešiasdešimt septintoji Biblijos knyga.
- Aš Jums paskaitysiu. Gerai?
Tylėjome visi trys, bet dar tylesni tapome „Ypatos knygai“ pradėjus skaityti. Abu- ir Vidinis, ir Ypata – tuoj sužiuro  į mane ir mes visi žinojome- kodėl?     
                              *****

"KODĖL „RADIJO KARIETA“, o ne taip, kaip žmonėse įprasta? Karieta ir tiek.
O! Kad sugebėčiau atsakyti, tuomet gal įvykiai būtų klostėsi kitaip. Iš tikrųjų - kodėl?
Šis klausimas persekiojo ir baugino nuo Radijo karietos atsiradimo iki žlugimo. Net ir po to, kai jos neliko, kai po sunkios, užtrukusios ligos,( amnezijos) pradedu atgauti prarastą atmintį, visą laiką i jaučiu aiškesnį ar miglotesnį poreikį suprasti jos pašaukimą ir suvokti nuostatas jos meistro, sugebėjusio į savo kūrinį įkelti stebuklą. Radijo karieta man buvo dvasinio pasaulio dalelytė, turėjusi kūrybos paslaptį. Iš išorės ji nebuvo išvaizdi ir žmonės ją apžiūrėdavo be pavydo, o dažnesnis jos net nepastebėdavo. Tačiau tie, kas nors kartą  į ją įlipdavo, tai sieloje  aiktelėdavo: O Viešpatie, Viešpatie! Kokie gražūs tavo namai. Ir erdvės čia tiek, kiek reikia žmogaus dvasiai.
      Ir, beje, esu įsitikinęs kad tie, kas Radijo karieta nekeliavo, joje nebuvo, nesilankė, tai nesugebės patikėti žodžiais, kuriuos man teksią apie ją kalbėti. Aš irgi kai pirmą  kartą sėdau karieton, tikėjau tik tuo, ką mačiau iš išorės. Ir buvau nusiteikęs nuobodžiam ir kantriam gyvenimui, ketindamas iš tokios atsiprašant, nususėlės pelnyti kasdienę duonelę. Tai viena iš didesnių mano nuodėmių - nesugebėjau dėkingai priimti tai, kas iš Dangaus rankų. Ir dar didesnė nuodėmė, kad labai greitai pasijutau beesąs vienintelis Radijo karietos šeimininkas- lig caras, karalius. Girdi, jeigu Dievas davė man ją, tai tegu ir būna tik mano. Dabar apie tai  galvoju kaip apie Dangaus bausmę ir ankstesnius užrašus bandau perkelti į knygą „Teisybės visi bijosi“, nors, kažin, ar visi? Labai panašu, kad teisybės bijosi labai nedaug žmonių.“ 

- Bravo „Ypatos knygai“, paplokim, - pasiūlė Vidinis ir Ypatos ankštai suglaustoje erdvėje pasigirdo Vidinio ir mano delnų plojimai, o kiek vėliau prisidėjo vangus, nedrąsus Ypatos papliauškėjimas.  Vidinis į įvykio įspūdį įmetė truputį poezijos, o būtent:

                O laike dingstantis,
                Pakėlęs dabartį ant rankų,
                Tu nemanyk, kad liksi užmarštyj -
               Išaugo noras pagyventi
                Apžėlusioj
                            senatvėje
                                         su tavimi.
                Argi svarbu, kur tu?
                Svarbu, kad negali nebūti
                Derinyje gyvybės ir mirties...

                Girdžiu, kaip širdyje galingai spurdi
                Džiugus paveikslas amžinos būties.

- Manu, kad šešiasdešimt septintoji  Biblijos knyga tavo, Vidini, šių posmų nepriims.
- Ko gero,-  suprato mane Vidinis ir: - Bet šventė ne todėl, kad šventa, o todėl, kad gera. Man gera, Pranuci.
Pelėda
2008-11-23 00:31:44

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis





Vartotojas (-a):  semema

Sukurta: 2008-11-24 17:25:03

perdariau į armonininką :)














Vartotojas (-a):  Santaja

Sukurta: 2008-11-24 14:46:27

skaitau ir žaviuosi














Vartotojas (-a):  semema

Sukurta: 2008-11-23 07:45:14

Ypata armonininkas ar amonininkas - gal čia /pradžioj /klaida?
....... o šventa , kad gera ,Pranuci ?

0

17

11.

   O Vidinis užtrukęs, dar vis nesugrįžta... Tačiau  nekantrauti laukiant jo, man irgi nėra laiko. Jis užimtas kaip per didesnes šventes Kabelių Švč. Mergelės  Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Durys atidarytos, o nesutilpę žmones, „iškrenta“ iš jos į šventorių. Gerai, kad  jos langai aukštai, pakraigėje. Nepasiekiami.
– Ką? Ir taip buvę? – pats sau nepatikiu.
– Buvę, buvę, – patikina Digitus Minimus (kairės rankos Mažylis), savo valdose sutelkęs pirmą mano laiko dešimtmetį, taigi nuo 1939 metų sausio mėnesio pabaigos.
  – Buvo, buvo, – jam pritaria Anuliarus (kairės rankos Smilius), o aš, išgirdęs  juos, vis žadu ir  žadu užsukti į  jų valdas, atidžiau pasidaryti, kaip  atrodantis laikas, kuriame visa vaiskytė ir jautriausia dalis jaunystės.  Sakoma, pažadėti  nesunku, lengva, bet – argi? Man skauda ir žadant, nes tuomet skaudžiai atsimena daug kas – ir radijo karietą „Dženė“ ir  žirgas Ygaga, ir, ir... Atrodytų, kaip  galėtų taip būti, bet žegnok nesižegnojęs, o yra taip. Kad tai nerimta, kvaila, irgi negebu savęs įtikinti ir suvokiu, kad tai nepavyks, nes beatsiveriantis Savęsp, dėlioja  neįtikėtinas pajautas į naujas erdves ir  nebūtų  protinga manyti, kad turėčiau jas ignoruoti. Važiuoja gi karieta ten, važiuoja ir vežioja... Žvengia gi ten žirgas Ygaga.  Būnu gi ir aš ten. Tačiau  it  meluodamas, nenorėdamas prisipažinti, pasiviešinti, kad  esu Beje, sakyčiau, vis mažiau ir mažiau  ten savęs nesuvokto. Kažkas lipdosi į miglas, rūką, į šešėlius, į spalvas... Iš nebūties nokinasi materija. Ir Vidinis, turbūt, taip pat.

Aš suprantu, Vidini,
kad vyžų iš tavęs – manęs nepins
Ir milo nesuvels,
bet balana dar dega
ir — tegu.
O mano laikas — tavo laikas
nepaisant, kad ne aš tave,
o tu mane lopšy supai.

Taip pirmą kartą taręs senokai, o vėliau neretai kartojęs ir neatrodė nuobodu ar nekuklu. Guodžiuosi, kad daugybos lentelė tam ir yra, kad  nuolat kartotųsi. Vargu, ar dažnai pamąstome, kaip atrodytume, jeigu tektų būti be jos. Tačiau ne tik save taip kartoju. Vidinį taip pat stengdamasis iškalbėti taip lyg jis atrodytų kaip iš vaizdajuostės,  arba bent taip, lyg jį vaidintų Bladukas. Ne taip svarbu, kad mano vaidyba neišraiški, tačiau pats faktas liudija, kaip neretai atkakliai stengiamasi visais būdais atkurti sutiktus žmones, turėti juos realius aplinkoje, kur jie tokie įsiminti. Kad ir  negebėdamas, o šitaip atsiminti Vidinį man nebuvo  nuobodu. Kaip ir dabar.  Regiu, kaip išgirdęs  mane, jis apsidairė aplinkui it kažko paieškodamas, bet laukti atsiliepiančio ilgai nereikėjo. Užkliuvo jam balana. Neliūdnai, linksmai užkliuvo. Jos liepsnoje, atrodė, visą Šilinių dzūkų kraštą matėme. Taigi jis, Vidinis:

Ir balana...
Ir balana, Pranuci.
Be jos vargu, ar būtume užaugę.
Dar druskos žiupsnis
ir riekelė duonos.
Neprašmatniai gyveno šitas kraštas,
bet su Čepkeliais, su šilais. 
Tegu nedidelis,
bet kas dabar jį šitokį apvaikščios,
kai reikia pasišviesti balana,
o kojas klumpėmis ar vyžomis apauti.
Giedok, širdie,
gal tu dar mums galėtumei padėti

  Suprantu, kad visa tai būta. Taip įtikėta. Tačiau jeigu stropiau, neatžariai apie tai pa...  pa... pamąsčius, tai supranti, kad neįmanoma įkelti   savęs būto į esantį save ir tuomet prasideda galvos skaudėjimas, kaip išlaviruoti iškalbant save esantį  visais laikais. Atrodo, kad  pradedu suvokti, kad  mano dalioje prasideda montažų metas.
  – Izraeli,  girdi, ką sakau.  Sakau, kad į mano dalią atėjo montažų metas. Tik prašau: nešauk  į  ausis, kad kalbu apie atsiminimus. Tai sena, sena... Jie  dega kartu su bibliotekomis, su archyvais, jie sunyksta laike.. Jie nepaklusnūs amžinumui.  Ot, buvo karieta. O kur ji  dabar? Buvo Šventoji ir  Ypata.  O kur jie dabar? Ot, pažiūrėk, kad  ir  į  mane. Ką  matai? Ogi senį, tik senį, baigiantį aplik Didįjį pirštą vynioti  aštuntą  dešimtmetį...   
   – Ir Ypatą  atsimeni? – neiškentęs manęs taip  kalbančio suošė ausyse Izraelis. –Tikrai atsimeni?– palaukęs teiravosi ir kartą, ir kitą,  o   man  buvo  smagu, lyg  matyčiau nuoširdžiai pradžiugusį žmogų. Ir tuomet pasidūmojo, kad gal   tai ir yra  Ypata...
   
Senieji užrašai,
kaip pūdymas —
kiek pailsėjęs, plūgo vėl sulaukia.

  Betgi  tai jau irgi neįtikėtia, bet kas  žino, kaip atrodytu  paveikslas, jeigu  Izraelį  sumontuočiau  su Ypatas. Kad  ir  neįtikėtina, bet gi, kodėl  negalėtų  būti, kad  vienas  kito ieško  nuo  nežinia  kasa,  ir ... Pagaliau  O  aš  idi suprantu,;

0

18

12.

  Iš manyje vykstančio  sąmyšio paniukino Didysis...
  Retai apie tai pagalvoju, tačiau pagalvoju: iš  tiesų, kaip aš jam nenusibodau? Kaip jis  ištveria turėti tokį prižiūrėtoją kaip Pranucis? O aš irgi žinau, kad noriu nenoriu, o turiu čia, jo teritorijoje, būti aukštesniojo už save paliepimu. Nesu dar jo užlenkęs, tačiau tai nesvarbu –  tokia nuosavybė atsiradusi visų dešimties dviejų rankų pirštų bendru sutarimu. Po ilgų ginčių, po ilgų nesantaikų pagaliau buvo pripažinta, kad mano pragyventas laikas nebūtų išparceliuotas dalimis – kiekvienam po lygiai ar dar kitaip. Buvo sutarta, kad pradedant Mažyliu, kiekvienam pirštui dovanoti po dešimtmetį mano pragyvento laiko. Ir tai  daryti ne  pagal jų išvaizdą, ne pagal kitas jų paslaugas ar nuopelnus mano  gyvenimui, o pagal eilę nuo lopšio. Nebuvo lengva išsirikiuoti pagal eilę, kuri lyg visiems aiški, žinoma. Pradžioje ir mums  atrodė, kad ir aiški, ir žinoma. Ir vis dėlto net ir Mažylis nenorėjo  būti Mažyliu. Kiekvienas stengėsi kuo toliau nuo lopšio, kuo giliau į gyvenimą, gyvenimą, gyvenimą. 
  – Ką nori pasakyti, Didysis? Pakentėk. Užjaučiu, betgi tik tiek ir galiu – užjausti.– prisiėjo kalbėti abejiems žinomus dalykus. – Iki 2019  ne taip  jau toli, o ten žiema, sausis ir sudie arba – tiū, tiū, brangus. Manęs  jau čia nėra.
   – Nėra.  Kada pagaliau liausimės meluoti? Ačiū, kad užjauti, bet jeigu iš tiesų  taip – tiū, tiū ir nėra, irgi ne užuojautas reikėtu man dalyti, o pagalvoti  apie Bevardį – ką  jam daryti su tokiu, atsiprašant, paliegėliu, atėjusiu pas jį suvyti dar vieną dešimtmetį. Nepyk, Pranuci, kad meldžiu Dievą ir visus šventuosius, jog taip neatsitiktų, betgi žinai...
  – Žinau, Didysis, žinau. Manykim, kad jam pavyks geriau negu tau. Aš nepeikiu tavo maldų, nes irgi žinau, kaip tokie paliegėliai atrodo, atėję į Bevardžio  dešimtmetį. Bet sakyk, tu lyg su kitais  reikalais čia. Va, pamatyk, kokių dovaną man parūpino Vidinis. Rato stipiną su užrašu... Skaityk.. Buvo užėjęs. Tikriausiai, kad žinai.
  – Dabar atvažiuos. Prašė, kad ir aš būčiau.  Bevardis taip pat. Kad pernelyg nepasiskubintume.
  – O! Tai ir man naujiena,– neiškart atsiliepiau  į  žinią, bet, matyt, lukterėjęs, kada paoš ausyse. Tačiau ausys buvo švarios, Atrodė, kad kažkur  aukštai aukštai, toli, toli buvo vienas iš mano  pavasarių ir ten  giedojo vieversėlis.
  –  Sakai, atvažiuos.– Tačiau  klausti  jau  nereikėjo. Išgirdau primirštą giesmės melodiją, bet  ji irgi atgijo, kaip pavasaris su vyturiu ir galėjau pagyventi kaip  tada....
  ...Ypatos erdvę mačiau visokią. Tą kartą ji buvo labai kukli, suspausta, tiesiog ankšta ir pasakytas joje žodis – duso. Žinodamas jos dideles galimybės išsiplėtoti, būti iki laaaabai toli ir laaaabai aukštai, nemokėjau jos tokios skurdokos būsenos suvokti – galvon kalė mintis, kad tai prasidėjusios paraskvidekatriofobijos apraiška. Ypata didesniais aktoriniais gabumais nesireiškė, bet šį kartą jam norėjos iškvėpti iš savęs linksmo, nelabai rūpestingo Ypatos paveikslą. Įėję į jo erdvę tuoj pamatėme jos šeimininką su, diržais  ant pilvo pakabinta armonika. Perbėgo per klavišus rankos pirštais ir uždainavo. Dzūkiškai. Daina irgi tokia, kad galima buvo manyti, jog Ypata išsuptas dzūkės lopšiu ir būtent Dzūkijoje. Galbūt net Šklėriuose kur nors Kūdzavario ar kito, vakariau  esančio raisto pavėsyje, kuris iki Časlo (  Mazgelio), iki Ipolito, o  toliau  iki  pat  aAukštakaqlnio it už jo  miūkas,  miškas  iki  Latežetiių  ir Druski9nin kų.  Ipl ikiInpllito, (  Mazgelio...  I in  Poli  eplikų  Časlo ir Mazgeliu  žgelių...nuo  raisto“ pašonėje.
               
Tris dzienas, tris nakcis kelaliu ajau,
                  Kecvirtū naktely giron nakvojau.     
   
      Sustojom su Vidiniu kaip kuolu trenkti. Viešpatie, Ypata – armonikierius.  Ypata dainininkas?  ninkas? dainininkas? Bet nuostaba ilgai netruko: jis mokėjo vaikiškai paperkamai šypsotis ir dainuodamas paraginti, kad ir mudu su Vidiniu išsižiotume vienai mieliausių Marcinkonių krašte dainai.

0

19

XII. 18 d.
Buvau sode. Susitikau  su  varnomis. Buvo įdomu  stebėti. Ir  gera buvo, kad  vis mažiau  bijo..

XII. 19 d.

ČakoPelėda 
Pagaliau įdomus, gyvas charakteris - anksčiau vis galvodavau, kad gal kažko ir trūksta, bet nesugalvodavau, ko tiksliai.
Ogi Bladuko :-)
Visi mes turbūt, pažįstame tokių žmonių, bet aprašyta gražiai ir jau paveikslas įgauna naujų spalvų:
"Regis, ir žodžiai jo kaip kiekvieno, kaip visų, tačiau pasirodę iš jo burnos visuomet darydavo įspūdį. Kita burna persakyti jie jau negebėdavo būti taip išgirsti."

Pranas 
Ačiū, ČakoPelėda. Tačiau savo 5. manęs daug nenudžiuginai. Man nedaug rūpi, kaip atrodo Bladuko  paveikslas. Man labai rūpi esančios dvasinės sankaupos žmoguje, PERĖJIMAI iš vienos būsenos į kitą. Ir ne tik iš vienokios rūšies materijos į kitą rūšį. Aš vis labai tikiu, kad žmogaus dvasia yra daugiau negu JO dvasia, negu Jo nuosavybė.  Jo AŠ yra sumūrytas iš daug ko. O  konkrečiai - IŠ  KO?
  Kai sužinosiu, pasakysiu, galbūt  net per sapną. O dabar? Ot, taip ir gyvenu, kaip  vienuolyne, bet dvasioje jo nepažįstu. Ten ir Bladuką sutikau..ČakoPelėda 

ČakoPelėda 
Pranai, juk puikiai suprantu, kuo gyva Jūsų kūryba, jau ne pirmi metai ją skaitau :) Ir tikrai ne siužeto ar ryškių charakterių atlekiu čia ieškot. Bet kaip apsidžiaugiau, kai radau! Kaip kad apsidžiaugiu kaskart, kai randu subtilaus humoro ar kai kažkokiu kitu kampu pasižiūrite į kasdienius dalykus.
Aš turėjau omeny jo būdą, įpročius ir visa tai, kuo jis išsiskiria iš aplinkinių. Tada juk  ir į tuos perėjimus smagiau gilintis...

XII. 20 d.

Vetra Vika 
Pasisvečiavau, pasidžiaugiau gražiai išryškintais Bladuko sąmojingumo bruožais. Pasaulį žmonės bandė, bando ir po mūsų - bandys kurti kiekvienas - savąjį pagal save...
Pavadinimas - geras, nes svarbiau yra - Pasaulis, bet ne jo kūrimo "nebaigimas"  jei nebūtų pasaulio, tai nebūtų ir kalbos apie jį-:))

Pranas 
Džiaugiuosi pamatęs užėjusią. Jau žinau, kad nepalikusi gero žodžio neišeisi. Ačiū, Vetra. Būk laiminga.

0

20

XII. 24 Sekmadienis.  Kūčios

O šiandien laikas toks... http://sg.uploads.ru/t/SLY5h.jpg

Atsisveikinu,
bet, žinoma, ne su visais;
atsisveikinu su tais,
kas taip brangu
ir nori grįžti.
Atsisveikinu su savimi,
kuris išdegino save,
net nesuvokęs, kad reikėję
koksai besi, savęs nebeužmiršti.

O šiandien laikas toks, 
kai susitiks prie mano stalo mirę.
O aš?
Atrodo, netgi esančiu ten būti negaliu.

Dar skambtelėk, širdie,
kaip prie altoriaus skambina varpelis,
ateinat kunigui mišių.

Nelaužysiu aš Dievo kūno
paėmęs į rankas Kūčių plotkelę.
Žiūrėsiu naktyje
kaip žvaigždės krenta 
manydamas, kad taip į delnus Tau, žmogau.

Žinau, ant mano delno net ir kibirkštėlė nenukris,
bet kai kitiems šviesu,
ir man šviesu...

0

21

Gruodis 2017

Saulė teka 08:41, leidžiasi 15:56, ilgumas 07.15
Priešpilnis, 7 mėnulio diena
Šiandien 1°C / 5°C, trumpalaikis lietus
Rytoj 0°C / 4°C, debesuota

25
PIRMADIENIS

Anastazija Gražvydas Sanrimė Eugenija Nastė Genė
Kalėdos
Ožiaragis (12.22-01.20) Gaidys 359 / 52
---------------------------------------------------------
Kęstutis (tictac_it}
Su Šv. Kalėdomis Pranai ... o tuo pačiu ir Apklausa. Kalėdos - parodija?

Pranas 
Kęstuti, dirbk savo darbą. Tiktako darbą. O ar  pats galėtum mums parodyti, kaip atrodau tavo vaizduotėje. Ko gero net  neįtari, kad joje manęs  realaus net ten beveik nėra, o tik parodija. Žinoma, komiškas aš ten, iki sugniužusio, smarvės perdvokto senio. Visi  lietuvių  tautos iškentėti, išgyventi  dalykai man nepasiduoda  parodijavimui, kadangi aš netikras, kad esu  juos  suvokęs.
O dėl  Konstantino... Matyt, irgi nepagalvojai, nedasigodoji, kad jeigu nei jis, ne jo griaučiai, Gedimino kalnas jau seniau  būtų nušliaužęs.
Būk drūtas...

Kęstutis (tictac_it) 
Na, be pykčio - aš jau toks, manau kad parodijavimui pasiduoda viskas - taip, gal kam tai nepriimtina, gal nežmoniška ir t.t. bet aš žinau kad buvo pasaulyje tautų ir kur kas baisiau nuskriaustų, buvo tautų didesnių už LT - kurių jau nebėra ir nebebus. Va tokiu kampu kartais pažiūriu į pasaulį, ar blogai? Bet juk rašau ir mąstau lietuviškai, tad esam kol esam - ir būsim kol būsim, be verksmų. :)
2017-12-25 22:02

Pranas 
Negi manai, kad aš su pykčiu taip  parašiau?  Baik! Sakiau, būk drūtas ir būk.  Tai  tikrai labai  protingas ir reikalingas palinkėjimas. Iki.
2017-12-25 22:15

tictac_it 
Imsiu ir parašysiu tau slaptą žinutę, kaip kokiai meilei:). Na Pranai, tu išmintingas pagyvenęs žmogus, turi daug patirties, atsiminimų ir t.t. Bet man gaila (kaip ir savęs paties kartais) kad mąstome būtuoju laiku, kad traukia link memuarų. Tai taip vienoda ir įprasta . Rašymu reikėtų kurti ateitį, ieškoti variantų kur galime eiti, kur nueisime, fantazuoti, mistifikuoti. Praeitis tik kaip pagrindas, atramos taškas - kad atsispirtum nuo jo kažkokiai ateičiai, tegu joje ir nebebūsi .

0

22

Gruodis 2017
Saulė teka 08:42,  leidžiasi 15:56, ilgumas 07.14
Priešpilnis, 8 mėnulio diena
Šiandien 0°C / 4°C, debesuota
Rytoj 0°C / 3°C, debesuota
26
ANTRADIENIS

Steponas Gaudilė Gindvilė Gaudvilas
Kalėdos (antra diena)
Šv. Steponas
Ožiaragis (12.22-01.20) - Gaidys - 360 / 52

0

23

Gruodis 2017

Saulė teka 08:42,  leidžiasi 15:57,  ilgumas 07.15
Priešpilnis, 9 mėnulio diena
Šiandien 0°C / 2°C, debesuota
Rytoj 2°C / 5°C, debesuota
27
TREČIADIENIS

Dautartai, Gedvine, Fabijole,
Taip, šiandien vienu lašeliu dienos daugiau,  bet tiek pakanka, kad galėčiau  pasveikinti kaip varduvininkus  ir priminčiau, kaip ir  kalendorius – būkite  atsargūs: 
Tinginys ir nosį krapštydamas pirštą nusilaužia.

O paskui, truputį pagalvojęs, parašiau, kad dienoraštį vis tik reikėtų turėti prieš akis ir jį įdarbinti.
Kaip tai padaryti, nelabai suprantu, bet pabandyti verta: gal šitaip užmaršties bus mažiau? Mažai tikėtina, bet... gal. 

Ožiaragis (12.22-01.20) Gaidys 361 / 52
-------------------------------------------------------------------------

Pranas
Nežinau, mieloji varnele. Gal pasakyk, kodėl, gerai išmanydama (turbūt, geriausiai iš visų  mūsų, esančių  čia) lietuvių kalbą, tokia jai nedraugiška esi. Kodėl toks  noras kuo greičiau ją perspjauti. Nespėja  atsigauti nuo rusicizmų, dabar gi vėl... Tai tiek ir pasakysiu. Iki. 

varna
Labas rytas, atsakau: 1) nes nes nes nes nes. Ir vėl su šventėm, prašau mane apkabinti, paglostyti ir nepykti*

Pranas 
Toks čia ir pykimas,  bet, žinoma, būtų geriau, kad nesuprasčiau, kaip šitai kalbelei bus nelengva ištverti. Keista, bet mokausi gerbti tuos  rusakalbius, kurie daug metų būdami Lietuvoje, taip ir neišmoko jos kalbos... Nesvarbu, kad  jų gal ne tiek  daug, bet vis tiek. O šiaip tai esi  miela ir graži. Ir su varnu Goliu(mi) dar vis  draugystėje. Tiesa, regisi, kad dažniau, kai esame prozoje.

0

24

Gruodis 2017
Saulė teka 08:42,  leidžiasi 15:58, ilgumas 07.16
Priešpilnis (pilnėja), 10 mėnulio diena
Šiandien 2°C / 5°C, debesuota
Rytoj 0°C / 4°C, trumpalaikis lietus
---------------------------------------------------------

28
KETVIRTADIENIS

Inga, Ivita, Irvita, Ingeborga, Kantvilai, Vaidilute, Ema, Kamile
  O! kiek  jūsų nemažai. Kiti kalendoriai rašo dar daugiau vardų ir į visus rodo kaip varduvininkus. Sveikinu jus visus džiaugdamasis, kad šiandien dienos  šviesos ir vėl, kaip vakar, padaugės  lašeliu (minute), bet šiandien tai darau labiau suklusęs negu vakar. Taip atsitiko, kad dabar negaliu kalbėti šių žodžių tik nuo savęs.
  O kodėl?
  Tačiau  gal nepatingėkite patys  išgirsti ir suprasti, kaip  įkritęs į kalendorių žodis, persitvarko į darbą, į darbymetį.

  ... buvo 08:33, kai vakar, pasisveikinęs su jos varduvininkas lyg ir nekaltai pamąsčiau, kad dienoraštį reikėtų turėti prieš akis ir jį įdarbinti. Kaip tai padaryti, nelabai supratau, tačiau pamaniau, kad pabandyti verta: gal šitaip užmaršties bus mažiau? Mažai tikėtina, bet... gal. 
  – Ne nuo Naujų?– sužinojęs mano užmačią pasitikrino Brūkšnys.
  – Ne nuo Naujųjų,–  sakau jam pajautęs, kad vis tik smagu darosi išgirdus pirmą pasibeldimą. Beldžia į duris, o atsiliepia lyg dvasioje. Ir nors žinau, kad aplinkiniai, kaip ir aš čia, jį vadina Brūkšniu, tačiau ar tik ne pirmą kartą patikiu, kad taip nereikėtų. Norėtųsi ir būtų  teisinga, jeigu gebėčiau ant vieno brūkšnelio parašyti jo vardą, ant kito, ilgesnio, pavardę. Tačiau iš kur tai man žinoti? Ir vis dėlto neturėtų  būti padėties be išeitis. Tai pirmas žmogus atėjęs prie taip sumanyto dienoraščio ir todėl nesunku jį įvardinti Adomu. Jis taip man it iš Biblijos pakuždėtas.
  – Ačiū, Adomai. Jeigu ką, nepyk. Aš ir pats jaučiu, kad man nepavyko įspėti tavo tikrą vardą. Tačiau vis dėlto, kad kaip žmogus čia atsiradai, tai tikra.

  Neatrodė, kad Adomu pavadintas žmogus būtų supykęs. Jau senokai dienos šviesą užgulė gilios sutemos, o  aš, negebėdamas matyti akimis, jautriau ausimis įsiklausau į tylumą ir nesigauna  pačiam sau pasakyti, kad neišeina pasimatyti, kad mudviem lemta susitikti tik dienos šviesoje. Gerą žmogų junti kaip ir šviesą. Akys gali būti užmerktos, bet junti, žinai, kad už jas užspaustų vokų gyvena šviesa.
  – A-ū,  Adomai! a-ū,–  šaukiu savyje,  bet tuoj tarytum skaudžiai nusideginęs aikteliu, pabijojęs, kad balsu neišrėkčiau tai, ką savyje  šaukiu mintimis.
  – Betgi  užrašai jau  prasidėjo. Negi nesuvoki, Pranuci? –  girdžiu iš tamsos atsiliepianti balsą ir man nesunku patikėti, kad tai Jis. Ir tai, kad dienoraštis pradėjo darbą.
  Negi?
  Vakar kalendorius mokė būti atsargiais, girdi, tinginys ir nosį krapštydamas pirštą nusilaužia, šiandien – viltingais: atradęs siūlą, rasi ir kamuolį.

Ožiaragis (12.22-01.20), Gaidys, 362 / 52
*******************************************

Didžiai vertinu žmogų, gebanti  būti atviru, paprastu, neapsivėlusi kažkokiu mįslingumu. Žiūri į tokį, kaip  į ryto rasos lašą, užkritusi ant žolės  ir matai dangų, saulę matai. Visaip tave  iš  šitų tekstų galima  suprasi. Ypatingai, jeigu nežinai, kaip tau nepasisekė   su Kalėdų švente. Betgi būna blogiau. Miestai  per tokias šventes sugriaudami, subombarduojami.  Tačiau kas tau kemša į galvą  mintį, manymą, kad dėl kažko tave pasiliekame savo (ir net nesvarbu - kieno) nešvaros dalimi. Mums savo nešvaros užtenka, kad išsiskalbti nesugebame.

Metai po metų, diena po dienos

Meilė pavertė mane
kalendoriumi.
Nes kasdien Tu išplėšdavai
gabalėlį manęs.

0

25

Gruodis 2017
Saulė teka 08:42, leidžiasi 15:59,  ilgumas 07.17
Priešpilnis (pilnėja) 11 mėnulio diena
Šiandien 2°C / 5°C, debesuota
Rytoj 0°C / 4°C, trumpalaikis lietus

29
PENKTADIENIS 

Ir taip: ką šiandien mūsų varduvininkai Tomas, Gentvainas, Gaja ir Teofilė pasakys? Kad laukiate pasveikinimų, tas jau įprasta, o būna ar nebūna jų, vis dėlto nelengva pasakyti. Turbūt ne  laimė  būti įsiterpus tarp  tokių įspūdingų švenčių kaip Kalėdos ir Naujų Metų pirmoji.  Tačiau irgi juk smagu, pakilu žinoti, kad jau trečia diena, kai ir vėl dienos šviesos  padaugėja. Tegu ne po daug,  po  lašelį, po vieną minutę, tačiau... Ech, bene pasakysi, kaip  tas „ tačiau“ atrodo?

Atsigręžiu atgal
O kelias ilgas ilgas,
Kažkaip keistai raizgytas ir įpintas
Į būtą laiką.
Ir nieko, kas jame negyva.

Netgi akmuo į  dangų kyla
Ir neblogiau už vyturį pagieda.

Neimkite manęs kaip pasaką,
Kaip išmonę netikrą;
Lazdos iš rankų nepaleisdamas
Einu toliau, negu važiuoja traukiniai,
Lėktuvai skrenda.
Nėra kelionės,
Kuri būtų iki pabaigos –
Net atgalinis kelias
Visuomet į ateitį nueina,
Nes ne nuo jo priklauso, kaip ir kur,
Kokioj visatos ertmėje esi.
Aukštieji priežasčių dievai
Savaip išraizgo šitokią kelionę,
Kad nors dainuok –

Žemė kėlė žolę
Žolė kėlė rasą
Rasa kėlė pasagėlę,
Pasagėlė žirgą...

Ėgė, ar girdite? –
Į chorą jus kviečiu
Kai regisi, kad nieko paprasčiau nėra,
Kaip atsiliepti dirigentui –

Žirgas kėlė raitą,
Raitas kėlė kepurėlę
Senai motinėlei...

Neklausk, žmogau, kur aš esu.
Turbūt labai toli,
Kur nukrenta ant lūpų
Pirmos meilės bučinys.

  – O sakei, kad vaikų nebus. Bus ir vaikų.
  –  Kas čia taip?  Tu Adomai? Žinoma bus, jeigu kas neparodys kaip...  kaip į plagiatą.

Ožiaragis (12.22-01.20),Gaidys, 363 / 52

0

26

Gruodis 2017
Saulė teka 08:42, leidžiasi 16:00, ilgumas 07.18
Priešpilnis (pilnėja),12 mėnulio diena
Šiandien -3°C / 1°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj -2°C / 2°C, sniegas

30
ŠEŠTADIENIS

Margarita, Sabinai su Sabina, Gražvilai, Dovydai su Irmina, sakot iš kalendoriaus, kad aklas aklą netoli tenuves.. Ogi dievai  žino, kaip čia  yra. Tačiau, mielieji varduvininkai, norisi geriau tikėti, nes dienos ir vėl lašeliu (minute) daugiau. Beje, taip ir vakar. Beje, taip ir vakar tikėtasi – neabejodamas, kad sulauksiu Adomo, bet, deja. Gal  šiandien? Ir va skaitinėju, mąstau, žvilgčioju į save.
------------------
  Pats suprantu, kad keistai toks peizažas atrodo, tačiau tokie dalykai paprastai neatsiginami, o nuo šito ir gintis nenoriu, netgi įtaigoju save, kad tai svarbu. Visa tai, kas gali būti ar nebūti, regisi, kaip susitarę, susitelkė į draugiją, į masę ir bendru frontu išėjo į turistinį žygį. Deja, ne viskas plika akimi taip akivaizdu, kaip jaučiu savyje, tačiau bandant nupiešti  peizažą, labiau įnykčiau dairytis po savo rankas, o  konkrečiau po jų galūnes  –  delnus ir pirštus. Draugija įvairi, reikalinga geresnio  pažinimo. Čia jos erzelio daugiausia – kalba, kažką vienas kitam įrodinėja, džiaugiasi ir pyksta.  Ji lyg priklausanti man, bet nepavaldi. Įstrigo, įsipleišėjo į tokią būtį ir atrodė, kad  joks  poteris nepasieks Dievo ar bet kurio nors šventojo  ausų, kad, jiems padedant,  reikalai  pasitaisytų ir toks sąjūdis išsivaikščiotų kas kur, išsivaikščiotų savais  kelias.
Nepadės? Jokis poteris?  Net ir šešiasdešimt  septintoji  Biblijos knyga? 
  – Ko gero. Net ir šešiasdešimt septintoji,– truputį  patylėjęs atsiliepiau į pašnabždėjimą, bet kartu tai  buvo ir užuomina, įžanga į supratimą, kad į tokį  turistinį  žygi  po save ir pačiam reikia išeiti. Gal su savo vėliava,  su savo  himnu, kurio tekstas galbūt netgi  parašytas, tik muzikos reik. Gal dar kažką  kitaip darant, judinant visą turtą, kuris susikaupė sąskaitoje ir kurį ne visą žinau. Turtas, pavirstantis  niekais... Niekų valdovo turtas, o  karalystė  jo irgi nuo Čia lig Ten

Daiktai pasenę ieško sau lygių
Ir, regisi, dažniau neranda.
Pigu manyti, kad tokie jie menkesni,
Nors neretai jau kerpėmis apaugę.

Ilgai glausčiausi ir prie seno žodžio,
Kol štai atėjo laikas ir...
Ir juo kaip į šventybę patikėjau,
Ištardamas meilingai:
– O! Savęsp...

Ne prieveiksmis jis man, oi – ne!
Jis kaip pasaulis didelis,
Kaip kosmosas įstrigęs manyje ,
Todėl atsiprašau,
Kad jį daiktavardžiu įvardiju  –
Nuo šiol toks vardas Jo tebus:
SAVĘSP

Jame kelius tiesiu,
Raides rašau,
Jį apglėbiu toliausiais horizontais.
Su žvaigždėmis įkėliau dangų ten,
O dar aukščiau –- ir begalinę erdvę...
Čia  jau  lyg Dievas jis
Ar bent  labai jam panašus,
Iš  prieveiksmio materiją sukūręs.

Adomai, kur dingai?
Prieik arčiau,
Jaučiu tave kažkur čia pat,
Kažkur labai šalia...

Galbūt  atėjęs patikėsi,
Kuo netikėjai, kai rašiau,
Kad  paukščiai, gūžtose sutūpę,
Valstybę  peri,
Slapukę  peri
Nuo  Čia  lig Ten...

Stebuklo  reikia,  kad  taip būtų
Slapta statyba baigiasi
Ir štai, padėk priimti ją –
Adomai, Savęsp atsiveria...

Ožiaragis (12.22-01.20), Gaidys, 364 / 52

0

27

Gruodis 2017
Saulė teka 08:42,  leidžiasi 16:01 ilgumas 07.19
Priešpilnis (pilnėja), 13 mėnulio diena
Šiandien -2°C / 0°C, debesuota
Rytoj 0°C / 6°C, trumpalaikis lietus

31
SEKMADIENIS

  – Gaaaaaaila, kad Kandžiaus jau nėra. O  gal turi kitą? – atsiduso Šnekorius ir sveikino: – Su artėjančias Šuns metais, mielas brol.
  –Oi,  Jonai, pravirkdei. Sunkus  man  tas  atvejis. Neįsivaizdavau, kad  taip, – atsiliepiau ir panašiai kai jis man, linkėjau gerų naujų metų, neužmiršęs šeimynos ir viso puikaus Griškabūdžio miesto. O pats sau, mintyse:
  Ir  vis  dėlto  ne taip jau  smagu sutikti Naujuosius, – galvoju  vienas sau,  apdalindamas  palinkėjimais  dienos varduvininkus Melaniją, Silvestrą, Gedgantą ir  Mingailę. – Va, ir metų Gaidys  paskutinę dienelę ir paskutines daineles jos gieda. Šilta, gera buvo su juo, kėlė ir kėlė rytais. Ir šiaip puikus  giesmininkas. Ir pats pabandydavau per jį šnektelėti. Kad ir taip:

Ka – ka – riekūūūū!
o plunksnos sesės,
plunksnos broliai,
kiek daug niekučių,
kiek niekųųųų
dejuoja mūsų galvose...

  Tačiau ne visuomet būdavo taip smagiai pagiedama. Tikriausia, kad apie liūdnesnius dalykus ir šiandien apie tai neužsiminčiau, jeigu ši diena nebūtų įvardinta, kaip BLOGŲ MINČIŲ ATSIKRATYMO  diena. Manau, kad man  asmeniškai  tokiems dalykams prireiktų visų metų ir  todėl:
Ka-ka-riekūūū!!!

Daug prikalbėjau sau niekų,
viliodamas svajonėmis save –
gražu į jas žiūrėti iš toli
ir liūdna, kad išnykę.
Tušti  keliai per delnus grįžta į namus
Ir tyli, nemokėdami kalbėti,
tiktai lig kaulų įsiėdė sopuliai
ir pirštų sąnariai
kaip svirtys šulinių sugirgžda.

Už šimto metų stoviu,
nepasiekęs jo,
svajonėmis dabinto horizonto...
Tik nekalbėkit, žmonės,
tad giesmė liūdna –
pritrūko laiko pasinert į paukštį
ir iškeltais sparnais aukščiau kalnų,
aukščiau skaudžių likimų,
aukščiau savęs
kažkur ties Viešpačiu,
ties jo altoriais paplasnoti.

... ir girgžda pirštų sąnariai
kaip svirtys šulinių...

Plasnoki savo laktoje, Gaidy...
Ka – ka – riekūūūū!!!

  Pasikartoju, ką tik sakęs, – kad ši dieną įvardinta, kaip blogų minčių atsikratymo diena. Taigi, kakariekū, Gaidy, kakariekū. Labai tikiu, kad tave dar dažnokai išgirsiu.
Ožiaragis (12.22-01.20) Gaidys, 365 / 52
---------------------------------
Čia pasišnekėta su Brūkšniu (tarkim,  su Adomu Spinduliu).

Pranas 
Įdomu. Net labai. Ačiū. Šauniai sumanyta. Aš - nėra lygu Aš.  Jis reikšmingiau susideda iš MES, negu MES iš AŠ.
__ ___ 
galima vadintis taip kaip beįmanoma vadintis ir bet kaip tebebus šiavisatiška ir suprasta bei apkalbėta pagal esamus ne dieviškus dėsnius ir logiką

Pranas 
Gerai, kad atsiradai su savu požiūriu, Adomai. Jau pagal savo požiūrį žinau ir pavardę, bet kol kas  ją reikia panokinti. Ir gerų, įdomių ir netuščių Naujųjų. Daug jaunatvės, nepaisant jaunas  nejaunas.
2017-12-31 13:55
__ ___ 
aš ne visai aš nes galima man sakyti tu ir jūs o ir tenusisako kaip nusisako vardan kažkokio tai nusisakymo o ne visai nieko arba daug daug linkėjimų linkėti

0

28

2017

0

29

2017

0

30

2017

0


Вы здесь » Pelėdos mūzos » Šklėrių peizažai » LABAS RYTAS