Sausis 2018
Prie kalendoriaus saujoje 
Tai, ką perskaitai ar išgirsti – kad ir apie tą patį – vis dėlto žinojimui yra skirtingi dalykai. Tokį žinojimą kitaip imi, kitaip savo lentynose dėlioji, kitaip jam suklusti ir pažadus pasakai. Šventės baigiasi ir vėl kasdienybė, sakytum, įkinko žmogų dėl duonos ir pastogės, dėl to, kad nebūtų bet kaip, o tik, kad kuo geriau, geriau. Memuarai palikti rašinėti seniams, o visa iki pensinė publika, netgi darželinukai – į darbą, į darbą. Ir nėra laiko ilgiau žiūrėti į kalendorių, kad saulė nepakiltų aukščiau už žmogaus veiklą
Sausis, 2018
Saulė teka 08:42, leidžiasi 16:04, d. ilgumas 07.22
Pilnatis, 16 mėnulio diena
3
TREČIADIENIS
Genovaitė Viltautas Vyda Vida
Tačiau jaučiu, kad ramiau pagyventi ir man nepavyks. Mintimis ogi niekaip negaliu atitrūkti nuo sausio 1-sios. Jau trečia 2018 -jų metų diena į vakarą palinko, o aš kur buvęs nebuvęs, ogi atrodo, kad sėdžiu su Kandžiumi prie naujametinio stalo, laimingas, kad jis sugrįžo ir kaip tuomet girdžiu ji kalbant ir klausiant:
– Ir vis dėlto neužmirškime, kad šiandien Lietuvos vėliavos diena. Ar nebūtų verta pabandyti ją iškelti ir ten? Kaip manai, dzieduli?
TEN?
Sumirksėjo ir žvakė, žiūrint pro jos liepsnelę į gamtovaizdį, nutolusi per 40 šviesmečių. Apie ką jis, Kandžius, padūmojau, pabijojęs ir klausti, ir žvilgterėti jam klaustuku į akis. O galvoje tokia mintis – negi dėl kažkokių priežasčių pasiliko viršum Gedimino kalno neiškelta vėliava? Žinojau, kad dienos šviesos vis daugiau, daugiau ir šiandieną jos padaugėję 5 – 6 minutėmis. Nuo Kalėdų vis pasidžiaugdavau, kad ir vėl šviesos lašelis įlaša į Lietuvos dienas. Ir.. ir štai ir minutė, ir kita, ir... ir visų šešių jų pritrūko, kad suvokčiau apie ką taip prašneko Kandžius.
O jis, Kandžius?
Dar užtrūko kažkiek laiko, kol lyg atsiminęs, kad ir tylai reikalingas saikas, pasakė:
– Pranuci, tavo miegas ramus.
Neatsiliepiau. Atrodė, dar pakentėti tyloje geriau, negu paklausti, – o ar kada jis, mano miegas buvo ramus? O ir kaip pranešti, kaip parodyti jam, kas ten, širdy? Sieloje? Kaip ten šita, „paviršinė“ ramybė atrodanti?
– Duok ranką, – paprašė Kandžius. Po minutėlės vėl: – Duok kitą – ir nežinau, ar taip jis vaidino neblogiau kaip Šklėrių Bladukas, ar iš tiesų stebėjosi, matydamas, pasak jo, kaip skaudžiai mano smegenys išvažinėtos karieta.
– Ir ne tik karieta. Ačiū, dzieduli, kad ir manęs ieškoti nepavargai.
– Kodėl manai, kad nepavargau?
– Dar buvai pasiryžęs ieškoti ir ieškoti. Tikriausiai greitu laiku būčiau paklausę, o kaip, dzieduli, atrodantys reikalai su mūsų kažkada sumanytu kalendoriumi. Matau, jis iki šiol dar vis tavo saujoje ir sunkus sunkus, kaip ir anuomet...
Senatvei irgi nedera užkimšt ausų —
tai ten, tai šen,
tačiau dar iki šiol girdžiu,
kad šitokius, kaip aš,
padavus lazdą į rankas,
į amžinąjį atilsį seniai reikėję tremti.
Ir ne todėl, kad jie ankšti. Oi, ne!
Saulės užtenka, kur bebūtum,
bet žemės duonos — ne tiek daug.
Nors be dantų,
tačiau pavalgyti juk reikia.
– O TEN, Kandžiau, – vėl sužiurau dairyti pro žvakės šviesą po pasaulį nutolusi per 40 šviesmečių. – Ar manai, kad TEN, net jeigu ir trispalvę iškelsim, duonos mažiau reikės?
Jaučiui spando nenulenksi
Ožiaragis (12.22-01.20) - Šuo -3/01
--------------------------------------------------
Atrodo, Dieve, Dieve, kur gi tu?
Ar bent galėtum atsiminti
kiek už mane senesnis?
Nejau žmogaus senatvė — be skatiko?
Nejau mažiau negu tuščia vieta?
Ir vis dėlto, paklusęs nuojautai teisingai,
skubu išeiti į aukštesnį laiką,
kad kuo rečiau
žmonių pasauliui spiginčiau akis.
O Dieve, ar girdi?
Štai mirktelėsiu kartą, kitą`
ir kad manęs —
kaip jau ne kartą tyliai paprašyta —
nebūtų čia.
Kur nori dėk,
kad ir užantyje,
kaip akmenį laikyk.
Ir šit girdžiu kažkas sudunda
Ar ne Perkūnas, ne Ukraina?
Atsidengia akių vokai
Ir ką regiu?
[i] Sausis, 2018
Saulė teka 09: 42, leidžiasi 17: 02, dienos ilgumas 07: 20
– Neišdykauk, Kandžiau, neišdykauk... Nuo to dziedulis greitesnis nebus. Tai anų metų sausis. 2017 metų...
Ožiaragis (12.22-01.20) - Šuo - 3/01
Sausis 2019
Saulė teka 08:42, leidžiasi 16:04, ilgumas 07.22
Delčia,26 mėnulio diena
Šiandien 0°C / 2°C, debesuota
Rytoj 1°C / 3°C, debesuota
3
KETVIRTADIENIS
Genovaitė Viltautas Vyda Vida
Ir šventieji puodus sudaužo
Ožiaragis (12.22-01.20) - Kiaulė - 3 / 01
writing: Vy Vidinis Telepatijos „baterijai“ išsenkant (nepavykęs užrašas)
Taip ilgai su Pranu seniai bebuvome išsiskyrę. Tačiau ir tuomet, kai išsiskirdavome, neatrodė, kad tai trukdo mums bendrauti. Lemties palepinti telepatijos dovana, vienas apie kitą žinojome tiek, kiek reikia ar netgi daugiau – kiek nepatingėdavome žinoti. Tai buvo natūralu, kasdieniška, savaime suprantama ir net nemokėjome tuo nei pasidžiaugti, nei pajausti, koks tai nemenkas turtas žmogaus gyvenime. Nei ant kupros, nei kišenėje ar kitaip jo nešioti nereikėję. Net ir telefonų – ne. Panašiai kaip žinojimo, kaip mokslo, kuomet ir patarlė priversta prabilti: ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Tačiau pasirodė, kad ir tokie dalykai mums baigėsi anksčiau, negu manyta.
Neiškart patikėjau, kad telepatijos „baterijos“ išsenka ir atsitinka, ko anksčiau nebūta. Ir štai prieš akis rankoje laikau išdarkytą, duobėtą, gurkšniais iškalbėtą, nepilnai užrašytą jos paslaugų dėka atsiradusį tekstą.
Kai metai jau už odą storesni
ir pajauti, kad greit gali nebūti,
nei nuoskaudų dėl to,
nei nerimo,
kad šitaip atsitinka, –
išgirdau Savęsp erdvėje padeklamavusį Praną ir tuoj pat pašaukusį:
– Vidini, ar girdi? Aūūū!
– Aūūū, aūūū! Girdžiu, Pranai. Kalbėk
– Išroviau paskutinį dantį. Ech, velnias! Kur dingai? Negirdžiu, tavęs, Vidini. Sakau, paskutinį dantį išroviau. Neskaudėjo. Sakau tik, kad „išroviau“, o iš tiesų pats iškrito.
Netyčia žvilgtelėjau į Grigaliaus kalendorių.
Iš atversto jo lapo įsišvietė 2016 metų gegužės devynioliktoji. Dabar ji pasilikusi atmintyje kaip diena, kuomet mudu dar bandėme susiekti sau įprastu telepatijos būdu.
Jis manęs jau negirdėjo, aš jį iškarpomis, citatomis.
Kažkas nežinomo,
tačiau labai svarbaus
išeina iš lemties,
o vietoje savęs
nei dievo, nei šėtono nepalieka.
– Ar girdi, Vidini? Aūūū!...
– Ne kaip, bet girdžiu. Sakyk, kas atsitiko? – tačiau atsako iš Prano neišgirdau. Užtat atsirado kitas darbas, būtent: kuo toliau nuo savęs nuvyti nesmagią mintį, kuri, net ir bežode būdama, atrodė, kad Savęsp tyloje griaustiniu griaudžia. O pamatęs ant palangės atskridusį varną Golių, net nedavęs laiko pasisveikinti, ištariau:
– Negali taip būti, kad jau... Ne, ne, dar – ne!
– Žinau, kad judu ir per atstumus susiuostydavote, susikalbėdavote, bet pamaniau, kad gal ne visuomet taip, – atsiliepė Golius. – Nesmagu buvo skristi, bet, kaip regi, jau čia.
– Labas, Goliau. Taip, taip, pastaruoju metu jautėsi, kad mudviejų susižinojimo priemonė darosi vis labiau įtartina, it suskaudusi, ligota, o šiandien Pranas manęs visai negirdi. Aš jį irgi nuotrupomis.
– Suprantu, kad jis karietoje.
– Va tau! Tai bent naujieną tari. Pirmą kartą girdžiu.
– Abejodamas taip kalbu. Tačiau jeigu tai ne Pranas, tai jo muliažas karietoje. Kaip vežėjo.
– Goliau, iš proto išėjai? Kaip čia taip? Pas tave jo niekuomet nepritrūkdavo. Ateidavome skolinti ir, ačiū, bent man niekuomet neatsakei.
– Ne skolos atskridau. Mačiau karietos pasostėje jį. Praną gi. Negi manai, kad galėčiau nepažinti. Iš išvaizdos, kaip nupieštas. Betgi tai ne piešinys ir ne portretas. Apkūnus. Sunkus. Ne bet ant kokių svarstyklių tokį užkelsi. Šaukiau: Pranai, Pranai, bet jam it tuščia vieta būčiau. Gieda ir tiek...
– Gieda?
– Aš gi nekrankiu, Vidini, o žmogaus balsu kalbu. Ir manau, kad ne taip blogai, kad reikėtų vertėjo, – pyktelėjo varnas Golius. – Taip, gieda ir būtent:
Ji ieško uosdama kaip šuo,
Tačiau kitų neklausia kelio.
Ir atvažiuoja karieta
Parvežt Dangun į balių.
– Stop, Goliau, stop. Giesmininkas iš tave ne geriausias, bet ne todėl tariu „stop“, bičiuli. Tai sena giesmė. O jai žodžius padovanojo būtent jis, Pranas. Gal ne prieš dešimt, gal prieš mažiau metų, bet laikas dabar greitesnis ir giesmės, kaip ir visa kas, sensta kur kas greičiau.
– Kad judu su Pranu nesusikalbate telepatijos būdu, jau ir tamstos neturėtų stebinti. Va, mudu vienas prieš vieną sustoję dantimis žaibuojame, o nesusikalbame.
– Turbūt skrisi pranešti, kad atskridęs pas Vidinį suradai ne jį patį, o jo iškamšą arba, tarkim, jo muliažą. Linksmos tavo kelionės, Goliau. Sakei, Prano muliažas dainavo. Aš irgi padainuosiu. Ir, tikiuosi, geriau negu tu, – pasakiau, ko gal nereikėję, o juolab dainuoti.
Dzingul dzingul – kojomis į priekį.
Dzingul dzingul – ačiū už gėles.
Neliūdėk, mergaite sengalvėle,
Saugoki darželį,
Būk ištikima.
– Nepeikiu, nepeikiu. Giedoti dar aš taip nesugebu, bet pasakiau, ką maniau, kad reikia pasakyti, - ramiai atsiliepė varnas. – Aną karietą atsimenu iš tų laikų ir giesmės neužmiršęs. Netgi žinau, kad esate jos žodžių bendraautoriai. Tačiau nei tu, Vidini, nei Pranas ta karieta niekuomet nevažiavote. O šį kartą mačiau joje Praną kaip vežėją. Lyg būtų pasišovęs mirusių sielas išvežioti kažkuri į Ten, į Anapilį.
– Nepatikėti tavimi, Goliau, nemoku, bet gal šį kartą pavyks. Taip, tokia karieta nei jis, nei aš nevažiavome, bet šitą dainą nė kartą dainavę ir visuomet būdavo smagu. Net labai. Ir juoktis gebėjome, neretai kažkodėl pažvengdami kaip kumeliai. Dabar gal supranti ką pasakiau? – įsisegiau akimis į varno Goliaus akių žirnelius.
– Žinai, Vidini, kad pas ligotus labai retai nuskrendu, o ir tuomet tik taip, kad niekas nepamatytų. Spalva neleidžia būti pas ligotus viešumoje, nes jeigu giltinė jų neapleidžia, tuoj visi prisimena juodą varną. Kaip žmogaus lemtį padiktavusį pranašą. Todėl ne pas jį, o pas tave atskridau. Rūpi ir man, kad šitaip, kodėl šitaip...
Nutilom. Dar kartą Savęsp tyloje pabandžiau pasišaukti Praną. Neabejojau, kad yra, kad ir jis stengiasi prisikviesti mane, bet jam nesiseka ir jis nežino, kad nors ir nuotrupomis, tačiau dar jį išgirstu. Stebint varnui, dar užrašiau jo mintį:
„ Negi girtas? Antai, ir „Rašyke“ juodu ant balto ekrano: Na prablaivėk „poete“. Sakė, nugriūvi prie kompo pergėręs.
Seilinuką paduot? “
Aūūū, Vidini...
Kai katastrofos laikas jau atlėgęs buvo
negreit atsiminiau
kad net eilėraščius rašiau,
burnoj kaip akmenėlis nugulė liežuvis
ir aušo protas, kaip diena
į darganą ar snaudulį įkritusi.
Nejaugi vėl reikės sugrįžt atgal
girdėti, kai aplink visi meluoja
ir aš kartu su jais...
– Viskas? – pasidomėjo varnas, pamatęs nutilusi šratinuką.
– Ir nė žodžio apie karietą. Anksčiau taip pat – ne.
– Ką gi, ačiū. Galvoju, kad gal reikia nuskristi ir pas jį.
– Tikrai? Tuomet neskubėk, Goliau. Keliausime kartu.
– O užrašą reikia pastudijuoti, – atsiliepė varnas Golius.
) 
